Mūsų dėmesys nėra kažkas nekintančio, nevaldomo. Tai mažai suvoktas dalykas, bet jį galima nagrinėti, suvokti, keisti, kultivuoti, ugdyti. Mūsų dėmesys gali būti kietas, kaip plyta. Juo gali tvoti kitam per galvą. Juo gali skrosti kiaurai, kaip peiliu, gali tarytum perpjauti. Dėmesiu gali susargdinti. Pakylėtos būtybės dėmesys gali būti laimė. Laimė, kad ji atkreipė į tave

Kaip aprašomos visiškai nušvitusio žmogaus savybės rimtuose Rytų dvasiniuose šaltiniuose? Neretai ši tema yra profanuojama praktikų, atvykstančių iš Vakarų, kurie kartais nušvitimą tapatina su gera emocine būsena, trumpalaike euforija. Jei pasitaisė nuotaika, ypač kvėpavimo praktikų dėka, ir ji trunka kiek laiko, manoma, jog tai nušvitimas, kad esame nušvitę. Ar tai tiesa? Vienas dalykas kalbėti apie

Dar viena tema, apie kurią matau, kad reikia pakalbėti, daugiau liečia tuos, kurie seniau yra bendrame kelyje, ilgesnį laiką praktikuoja, turi stabilių pasiekimų. Na, galima sakyti, kad jie jau išmoko susitvarkyti su fizine būsena: nebeserga, kaip sirgo anksčiau („Pakvėpuoju, ir geriau“), ir kiti būties parametrai pakilę. Tokių čia nemaža. Yra nemažai ir tokių, kurie anksčiau

Kaip dažnai laiškuose, radijo laidoje žmonės manęs klausia apie jų tikrąjį pašaukimą, apie tai, koks jis yra, kaip jį surasti. Kiek daug liudijimų apie tai, kaip sunkiai, aistringai žmonės jo ieško… Kaip ilgai neranda, kaip dažnai, jaunystėje manę, kad surado arba kad jo iš viso nėra, antroje gyvenimo pusėje suvokia kažką negrąžinamai praleidę, praradę… Visgi

Klausytoja: Noriu paklausti apie sielas dvynes. Prieš metus šeimoje įvyko daug netekčių – palaidojau 4 artimus žmones, tarp jų ir savo vyrą. Buvo daug sunkių išgyvenimų, sukrėtimų. Nutiko keistas dalykas: sutikau žmogų, kuris negyvena Lietuvoje, yra iš kitos šalies. Pajutau, tarytum tai mano siela dvynė. Ar tai įmanoma, kad, nepažindama žmogaus, net negalėdama su juo