Tai-gi, nėra nei vienos netalentingos sielos, o tuo pačiu – ir žmogaus, kuris neturėtų kokių nors išskirtinių talentų potencialo. Kita vertus, ar jie pasireikš šiame gyvenime, priklauso nuo daugelio dalykų.
Visų pirma, nuo to, ar žmogus turės drąsos eiti nepatikrintu, jį šaukiančiu keliu, orientuodamasis ne tiek į komfortą, kiek į tai, kam jis jaučia dvasios ir sielos šauksmą.
Kita vertus, tai priklauso ir nuo to, kurį talento vystymo etapą išgyvena siela. Jei tai yra tiktai talento vystymo pradžia, tuomet, be abejo, sielos laukia daug nusivylimų savimi ir kančios.
Šiame etape ji patiria daug skausmo, giliai savyje jausdama, ką turėtų vystyti, tačiau nesuprasdama, kodėl jai nesiseka.
Ką gi, kad nepasiklystų, šiame etape jai prireiks daug kantrybės, nuolankumo ir kažkokio kito užsiėmimo, iš kurio ji galėtų pragyventi. Net tuomet, jei ji visa širdimi bus atsidavusi talento vystymui, vis – dėlto, ko gero, ji dar sunkiai gebės iš to pragyventi. Tačiau būtų negerai, jei ji visai atsisakytų jai brangių gebėjimų ugdymo. Šiame etape geriausia, jei būsimas talentas būtų vystomas kaip papildomas pomėgis šalia užsiėmimo, užtikrinančio pragyvenimo šaltinį. Kiek vėliau, kuomet talentas per kelis gyvenimus jau bus kiek išvystytas, tuomet jis jau gali tapti pragyvenimo šaltiniu, tačiau šiame etape jis, ko gero, dar reikšis taip, kaip tai gali daryti daugelis. Jei siela sugeba per daug nenusivilti bei nepavargsta, tuomet tolesniame talento vystymo etape ji pradeda po truputį išsiskirti iš aplinkinių savo ypatingais gebėjimais, vis ryškėjančiu talentu. Dar vėliau, jei nesukaups per daug sunkios karmos kitose srityse, ji gali pasiekti tą etapą, kuomet talentas suspindės iš tiesų ryškiai, iškildamas aukštai virš vidutinybės bei džiugindamas pasireiškimais tiek savininką, tiek aplinkinį pasaulį.
Tam, kad galėtume pasiekti šių aukštumų, labai svarbu, kad įsikūnijanti asmenybė bendradarbiautų su siela, trokštančia išugdyti kažkokį ryškų gebėjimą. Kuomet ji sugeba tai padaryti, jos uždaviniai taip pat gali tapti reikšmingesni, paliekantys pėdsaką žmonijos sąmonėje.
Pašaukimui išreikšti, be abejo, visų pirma, svarbu drąsa bei ištikimybė, atliepimas tam, kas mus „šaukia“. O kas gi šaukia?
Be abejo, asmenybei – tai siela, kaip aukštesnioji būtis, artimesnė dieviškajai. Sielai tai, kas ją šaukia išreikšti savo amžinąjį pašaukimą, yra Amžinoji dvasia, dieviškoji sielos šerdis. Tik kuomet šis bendradarbiavimas asmenybėje tampa gan stabilus ar nuolatinis, gali susiformuoti įsikūnijimai, kuomet žmogus įkvėptai realizuoja savo pašaukimą, yra tuo laimingas bei naudingas pasauliui.
Vis-gi, nereikėtų manyti, jog tokio žmogaus gyvenimas būtinai yra sėkmingas pasaulietine prasme – toks žmogus gali patirti daug nelaimių, bėdų, kančios. Vis-gi, jis jausis laimingas esminiuose dalykuose. Ar patirdamas laimėjimus ar nesėkmes, jis bus laimingas jausdamas, jog daro tai, ką ir turi daryti…
Tikrasis pašaukimas tuo ir vertingas, brangus, jog jis visuomet išreiškia tiek sielos giliuosius evoliucinius poreikius, tiek Amžinos dvasios vedimą.
Tai, kas tikra, autentiška, unikalu, pradžioje gąsdina žmones savo juntama didele dvasios jėga. Tačiau, jei sugebame įsitvirtinti tame, kas mums brangu, neišduodame, nesubanaliname savo talento, tuomet galų gale tai, kas anksčiau gąsdino žmones, tampa mada, sektinu pavyzdžiu, savaime suprantamu dalyku, etalonu, kuriuo seka minios. Ši mintis gali įkvėpti bei padrąsinti tuos, kurie dar tik ieško savo tikrojo pašaukimo, yra šio gyvenimo kelio pradžioje. Be rizikos, aistros, atsidavimo savo svajonei neįmanoma jos išreikšti taip, jog tai būtų išties ryšku, talentinga.
Netgi tie, kurie jaučiate didelę trauką kažką savyje išugdyti, bandote išreikšti savo talentą, tačiau matote, jog šie bandymai sunkiai sekasi, susiduriate su daugybe kliūčių, vis-gi nepasiduokite, nenumeskite, nepaniekinkite to, kas brangiausia, visai. Ugdykite savybes, kurios kažkada pasireikš kaip didis talentas, po truputėlį, net jei tai galite daryti tik priešokomis, tik po truputėlį, tik kaip pomėgį. Jūs kuriate tuo savo sielos kraitį, kuris liks su ja amžinai, kuriuo jūs džiaugsitės ir kituose gyvenimuose. Neišduokite savo sielos unikalumo ir to, kas jai brangiausia, įdomiausia dėl to, jog tai per sunku ar kitų nevertinama, nesuprantama. Ateis laikas, ir rasite tokią išraiškos formą, jog supras ir įvertins, būtinai ateis, reikia tik nenustoti stengtis.
Todėl tuščia, beprasmiška pavydėti kitiems talentų. Bet koks talentas – tai ilgo, kantraus, daug aukų reikalavusio sielos darbo rezultatas.
Juk jeigu paprastai, be pavydo ir išankstinių nuostatų pažvelgtume į gyvenimą ir žmones, turėtume pripažinti, jog aplink matome daug žmonių, turinčių tokius gebėjimus, kurių neįmanoma išugdyti per vieną gyvenimą, kaip besistengtume. Pažvelkime – net maži vaikai labai skiriasi tiek charakterio savybėmis, tiek talentais, tiek tuo, kaip greitai arba lėtai ko nors mokosi. Ypač trečiajame tūkstantmetyje gimsta daug vaikų, kurie demonstruoja vien savo buvimu, jog žmogus vis geriau gali atsiminti tai, ką veikė praeitame gyvenime ir startuoti kaip talentingas kūrėjas jau ankstyvoje vaikystėje. Mums tai dovana, tokie vaikai mums mokytojai, savo talentu bei sielos atmintimi bylojantys, jog verta stengtis tobulinti sielą, jog yra jos tęstinė atmintis ir yra jos tęstinis, be galo įdomus gyvenimas. O taip žinios, kurių iš tiesų ant kupros nenešiosime, tačiau pernešime iš gyvenimo į gyvenimą kaip brangiausią sielos dovaną.
Todėl Išsikelk sau tokius uždavinius, kuriuos vertėtų tęsti kitame gyvenime, nesugebėjus įkūnyti šiame. Nesumenkink tikslų dėl to, jog gyveni trumpai, jog nespėsi jų realizuoti šiame gyvenime…Nenusivilk savimi, nepasmerk savęs, jog šiame gyvenime nespėjai svarbiausio – esminiai dalykai tęsis… Pratęsk realizaciją, įteik ją sielai ir dvasios vedimui. Pasakyk sau, jog pasieksi tai, kas brangu, kai tam subręsi…. kai tam subręs tavo Siela. Ir….tiesiog brandink save.
Kita vertus, jei suformuoji tokios jėgos sprendimą, dažniausiai netenka laukti taip ilgai – realizacija, bent jau dalinė, regima, pastebima ir aplinkiniams, ateina jau šiame gyvenime.
Žinoma, tikslas, kad jo galėtum siekti net kelis gyvenimus, turi būti svarbus ir aplinkiniam pasauliui, neturi griauti tavęs ar kitų, kitaip jo siekdamas tik sužvėrėsi, O jį pasiekęs – nusivilsi.
Siek tikslų, kurių siekdamas, juos realizuodamas, tapsi tuo, už ką save gali gerbti, kuo norėtumei tapti. Tikslas, kaip ir jo siekimas, turi apšviesti tavo pasaulį didėjančios prasmės šviesa, vaduoti iš ego gniaužtų, vesti link dieviškumo. Tik tuomet jį pasiekus, lydės ne nusivylimas, o išaugusi viltis ir jėga….
N.G.Wolmer
