Rodos, natūralu, jog mes žavimės didžiaisiais talentais, ir, matydami neįtikėtiną meistriškumą, svajojame – o, kad aš taip galėčiau. Arba galvojame: na ir pasisekė, kaip galima tokiame ankstyvame amžiuje taip neįtikėtinai groti, dainuoti, skaičiuoti?… Kita vertus, už kiekvieno talento, kuriuo žavimės, glūdi daugybė metų uolaus, kantraus darbo, ypač, jei gebėjimą, kuriuo žavimės, sunku įvaldyti.
Stebėdamiesi ar net pavydėdami, net neabejokite, jog šiuos gebėjimus siela ugdė daug gyvenimų.
Ugdė, kaip savo ryškiausią nuolat besitęsiančią svajonę išreikšti Amžinos dvasios šviesą ir galią, gyvenančią sielos gelmėje. Nors to dažniausiai nesuvokiame, būtent Sielos troškimas atskleisti savo dievišką prigimtį skatina ją nuolat kažko ieškoti, nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta bei siekti išreikšti save tobulai arba įdomiai, kažkaip ypatingai, kitaip, nei kiti.
Ryškus talentas – tai visuomet ilgalaikio sėkmingo sielos darbo, trunkančio daug gyvenimų, pasekmė.
Dirva šiems talentams ruošiama ilgai, kantriai ugdant save iš gyvenimo į gyvenimą, kol galų gale gimsta žmogus – būsimasis mocartas ar einšteinas, jau nuo vaikystės demonstruojantis ryškų talentą ar net genialumą.
Talentai, kuriuos ilgai ugdo siela, gali būti ne tik menininko ar mokslininko – tai gali būti patys įvairiausi gebėjimai, susiję su dvasiniu gyvenimu, ekonomika, pedagogika, žmogiškuoju bendravimu, teisingumu ar gebėjimu vadovauti. Tai gali būti ypatingi gebėjimai mąstyti, kurti, transformuoti materiją, ją suvaldyti, ( statyba, architektūra, projektavimas, gamyba) ar gebėjimas gydyti, sapnuoti, suprasti kitus, o gal įkvėpti kitus ar išreikšti pasaulio grožį.
Dažniausiai yra tam tikras unikalus gebėjimų rinkinys, duotas kiekvienai sielai, kurį ji tik per daugybę gyvenimų atskleidžia tiek pati sau, tiek pasauliams, kuriuose persikūnija.
Kaip rodo mano patirtis bei įžvalga, nėra nei vienos sielos, kuri turėtų tik vieną talentą. Paprastai, kaip dvasios joje pasėtos nuostabios sėklos, sieloje nuo pat jos sutvėrimo pradžios gyvena visa talentų puokštė, ypatingas, tik šiai sielai būdingas jų derinys, kuris ją daro unikalią, ypatingą. Juo labiau nėra nei vienos sielos, kuri neturėtų nei vieno talento. Tai yra dvasios dovana mums. Tai garantas, jog kažkada būtinai tapsime talentingi, ryškūs, unikalūs, kažkuo genialūs, reikia tik iš tiesų karštai to panorėti bei nenustoti siekti. Reikia tik patikėti, jog gyvensime taip dažnai ir taip ilgai nemarios sielos dėka, jog vėl ir vėl persikūnydami, turėsime laiko realizuoti tai, kas kol kas atrodo neįmanoma. Tikrasis pašaukimas – tai visuomet įkvėpta sielos kūryba kartu su Amžinąja dvasia, neatsiejama nuo jos…
Manau, taip pat yra daug neatskleistų talentų milijonuose sielų, šiuo metu įsikūnijusiose ar laukiančiose būsimo gyvenimo, kurių talentai dar tik laukia įvardijimo, kuriems išreikšti žmonija šiandien dar neturi tam tinkamų žodžių bei sąvokų. Šie talentai, atėjus laikui, veršis į gyvenimą, atnešdami naujas veiklas, naujus šių veiklų įvardijimus, naujus, dar nepažįstamus žmonijai žodžius bei sąvokas.
Jiems išreikšti taip pat prireiks daug drąsos ir pasiaukojimo. Ypač į šio meto visuomenę, išgyvenančią didžiulį virsmą, pokytį informacinės vieningos visuomenės bei sąmonės link, ateina ypač daug sielų, pasiryžusių kurti, išreikšti savo pašaukimą visai naujomis formomis, išreikštomis naujose veiklos formose, kurių dar visai neseniai nebuvo.
Prisiliesti prie jų, šių Amžinos Dvasios mūsų sielai duotų talentų, mes galime tik tuomet, kai trokštame išreikšti save, savo giliausią prigimtį, kai neeikvojame gyvenimo vien tik materialiam išlikimui. Tik tuomet, kai su didele meile ieškome savo pašaukimo bei leidžiame sau dėl jo rizikuoti.
Bailys negali realizuoti pašaukimo, nes bijo išgirsti tą, kas jį šaukia. Savo pašaukimą jis suvokia kaip pavojų, nepažinumą, bet ne galimybes. Pašaukimo realizavimas neateina, gyvenant atsargiai bei liekant komforto zonoje. Pašaukimui realizuoti kažkokiu momentu tenka žengti į bedugnę, nepažinumą, neturint jokių garantijų, jog joje užčiuopsime tvirtą tikrosios savasties pagrindą ar aplinkinio pasaulio pritarimą. Drąsa bei rizika, pasiaukojantis darbas, ilgą laiką nematant apčiuopiamo rezultato, yra ta auka, kurią turime sudėti ant sielos, kuriančios save daugybėje įsikūnijimų, altoriaus.
Tikrasis pašaukimas suskambės tik tuomet, kai nesitenkinsime pusėtinu rezultatu, kai ieškosime tobulumo. Tuomet, kai, būsime pasiryžę dėl jo paaukoti labai daug – savo sveikatą, gerovę, autoritetą, saugumą… Tai įvyksta tik tuomet, kai pašaukimo realizacijos altoriuje užsižiebia pasiaukojimo bei didžios ištikimybės dvasios vedimui ugnis. Taip pat tuomet, kai sąmoningai ar nesąmoningai bendradarbiaujame siela, išreikšdami jos giliuosius troškimus, kai mumyse gimsta troškimas padaryti geriausia, ką galime, kuomet darome tai visa jėga, nenuilstamai, su didžiule meile. Galima būtų pasakyti, jog taip veikti taip pat reikia talento.. Ir tai tiesa – tai atsidavimo, tarnystės dvasiai, meilės sielai talentas…
Pavydėdami kitiems, ko gero net neįtariame, kokia didelė, grandiozinė kaina yra sumokėta už tai, kad būtų išugdytas stebinantis bei žavintis aplinkinius talentas. Dažnai net neįtariame, kiek pasiaukojimo, kančios pareikalavo meistriškumas ar grožis, kurį stebime, o sužinoję kainą to, kas pasiekta, daugelis baimingai atsitrauktų, nebenorėdami mokėti tiek, kad pasiektų tą patį, kas tik ką juos žavėjo.
