Klausytoja: Vieną sekmadienį, Velykų rytą, užsikaičiau kavos, pasidėjau puodelį ant stalo ir nusisukau. Atsisuku – kava išbėgusi, tiesiog kažkas ją tarytum pūtė ir nupūtė nuo stalo. Taip ir nesuvokiau, kas atsitiko. Kadangi buvau viena ir žinau, kad jos neperpyliau, tiesiog keista buvo, bet drauge kaip ir kažkokio džiaugsmo suteikė.
Nijolė Gabija Wolmer: Aš matau, kad šalia mūsų gyvena daug nematomų, nematerialių esybių. Viena iš jų yra naminukas. O juk jis irgi nori šventės, irgi nori pasiurbti kavytės arba pagraužti sausainiuko. Jeigu jūs patys švenčiate, vaišinatės, jis sako: „O kaipgi man? Galų gale jūs galit man kažką duoti ar ne?”
Žinoma, galima apkaltinti, kad tai prietaringų senovės lietuvių pagonių tikėjimas, bet tai jūsų asmeniškas pasirinkimas, kuo save laikysite – pagonimi, nepagonimi arba tiesiog žmogumi, kuris, na, dėl viso pikto vis dėlto kampelyje padės duonelės, pienelio, grūdų ir pasakys: „Tebūna šis maistas palaimintas, aukoju šį maistą naminukui, tebūnie jis sveikas, sotus, dvasingas, laimingas ir tepasirūpina jis tvarka ir gerove namuose”.
Daug kartų esu pastebėjusi, kad jeigu užmirštu tą padaryti, tai, atrodo, iš rankų kažkas išplėšia, išdaužia tai arbatą, tai kavą, ko šiaip jau nebūna. Galima sakyti, kad tai sutapimai. Gal ir sutapimai, tačiau tie sutapimai vyksta: jei užmiršti naminukui padėti, tiesiog paaukoti maistelio, namuose sunkiau palaikyti tvarką: daug darbų, rūpesčių, skubi, leki, po to bandai tvarkyti namus ir tai padaryti sunku – kažkaip, lyg per plyšius, išteka harmonija ir atsiranda chaosas, neharmoningos energijos. Taigi, kaip ten bebūtų, bet bent jau apsidraudžiant tikrai yra visai gerai namų dvaselę, tą namus prižiūrinčią esmę, pamaitinti ir tada viskas klostosi gražiau, darniau.
Ir senovės lietuviai, ir indėnai, ir kitos tautos jautė ir tikėjo, kad šalia mūsų gyvena esmės, susietos su vietovėmis ir kažkodėl priskirtos jas prižiūrėti. Kažkodėl jos vis dėlto domisi žmonių gyvenimu ir nori paragauti to maisto – jis joms patrauklus. Jos nori gerų, šiltų santykių. Kitas dalykas, kad nereikia per daug sureikšminti, sudievinti ir į tai sulįsti, taip prarandant žmogiškumą ir žmogiškąjį gyvenimą. Išlaikykite saiką ir sveiką požiūrį – tada viskas bus gerai.
Taigi aš manau, kad Jūsų atveju tiesiog naminukas pareikalavo, kad ir jam būtų šventė. Tačiau naminukui negalima aukoti alkoholio, o ir kavos – geriau rečiau, nes tuomet jis ištvirks. Geriausias naminuko maistas – paprastas ir tyras: duona, pienas, grūdų košės (grikių, ryžių, avižų ir pan.), gali būti saldumynai, vaisiai ir daržovės. Mėsos aukoti nereikėtų, jei nenorite, kad naminukas taptų „plėšrūnu“. Maistas naminukui turėtų būti aukojamas, paliekant jį iki ryto, po to pakeičiamas arba tiesiog kartą per parą tokioje vietoje, kur jo nesuvalgytų maži vaikai, jei jų turite.
