Klausytoja: Kamuoja sapnai, juose jaučiuosi kaip dienos darbuose. Iš ryto pabudusi, jaučiuosi labai pavargusi. Ką man daryti, kad naktimis jie mane nekamuotų ir kad ryte atsikelčiau pailsėjusi?
Nijolė Gabija Wolmer: Jūs tiesiog labai nuvargstate per dieną, esate labai save užspeitusi į kampą dirbdama, tiesiog labai stengdamasi suformuoti sau gerovę: uždirbti, pasirūpinti viskuo, kuo įmanoma. Tiek viskas sukoncentruota į materiją, kad faktiškai nebelieka vietos sielai, jos atokvėpiui. Aš nematau, kad apskritai leistumėte sau pailsėti, iš viso. Matau, kad jūs ir išeiginių metu dirbate šeimai. Visiškai nematau jūsų ilsintis: jeigu ir atsisėdate minutę, tai sukate toliau neįtikėtinu greičiu galvoje, kaipgi dar geriau viską padaryti.
Siela, dvasia jau nebesutinka su tokia situacija. Ji bando per sapnus jums parodyti, kokiame užburtame rate jūs kaip voverė sukatės. Ji bando per sapnus jums parodyti modelius, kaip galima būtų gyventi kitaip. Iš tikrųjų reikėtų ieškoti kitokių gyvenimo modelių, kur būtų daugiau vietos džiaugsmui, poilsiui, nepaisant nieko, nes kada jūs visiškai nesiilsit, neilsinat savo proto, išvis nebelieka jokios vietos pokyčių galimybei. Jų tarsi nebegali būti, nes nebėra erdvės iš viso pagalvoti apie juos. Protas yra per daug sukoncentruotas tekėti siaura vaga: spręsti siauriems darbams, pasirūpinti siaurais rūpesčiais, pareigomis, buitimi. Jeigu jūs toliau šitaip save vysite kaip koks arklys, kaip koks kuinas, tai paprasčiausiai fizinis kūnas pradės sirgti.
Reikia kažką keisti. Ach, jau dabar sergate? Jūs esate arti ribos, kur paprasčiausiai reikia pradėti nors kiek gerbti save ir išlipti iš materijos dėžės. Žmonės sako, kad į pinigus atsiremia viskas. Na, ne viskas ir ne visada. Jūs per daug užsiciklinote, „užsiraukėte“ ties tuo gerovės, materialaus stabilumo, padorumo, tų visokių normų, formų palaikymu ir visiškai nebėra vietos sielai, jūs ją nuvertinote, kad tai yra niekas: poilsis yra niekas, vidinė harmonija yra niekas. Poilsis ne tik fiziniam kūnui, kurį neigiate, bet ir sielai, dvasiai, protui. O be šito jūs toli nevažiuosite. Jūs nesate kuinas, o save juo beveik pavertėte. Daugiau poilsio, daugiau savišvietos.
Meskite iššūkį savo inercijai. Jeigu jūs norite rasti išeitį, harmoningai gyventi ir nesirgti, reikia kažką keisti. Ką tuoj pat turėtumėte padaryti? Žinote, brangioji mano, būtų gerai, kad jūs iš viso kada nors sustotumėte ir apskritai nieko nedarytumėte. Jūs ir vėl klausiate, ką daryti, ką reikia veikti? Jums svarbiau už viską yra iš viso sustoti ir, na, bent jau kelias minutes per dieną absoliučiai nieko nedaryti („Stop. Nieko – net vidinėje erdvėje – nedarau, nieko negalvoju, iš viso nieko neketinu“), tiesiog sustabdyti inerciją. Totali ramybė: „Nieko negalvoju ir nesprendžiu“. Juk jums jau to nebėra tokių momentų. Turi būti. Turi būti ramybės momentai. Kaip plaka širdis? Yra susitraukimas, yra atsileidimas. Jeigu širdis tik užsispaudus, jinai stoja. Taip pat turi vykti ir žmogaus gyvenime: įsitempei – atsipalaidavai, įsitempei- atsipalaidavai. Tada ilgai gyvensi, daug padarysi. Jeigu tik įtampa, ateina krizė. Aš manau, kad tai yra jūsų problema – per daug įsitempusi esate, persistengiate, gyvenate inertiškai. Laikas kažką keisti.
