Klausimas: Noriu paklausti apie emocinę energiją. Radau parašyta, jog, kai valgome, gauname emocinę energiją. O kai geriame ar rūkome, ką su ja darome? Išjudiname, stimuliuojame ją? Kas yra ta emocinė energija?
Nijolė Gabija Wolmer: Emocijų energija yra mūsų astralinio kūno, suaktyvinto vienu ar kitu būdu, judesys. Tai yra emocijų judesys, taip pat kaip fizinio kūno judesys yra kojos ar rankos pakėlimas. Valgydami papildome fizinį kūną energija tiesiogiai, o per jį – ir emocinį, ir mentalinį kūną. Tačiau emocinis kūnas energiją gauna ne tik iš maisto, bet ir kvėpuodamas, per praną (prana nėra emocinė energija, tačiau ji tampa emocine energija, jei sujungsime kvėpavimą su kokia nors mintimi). Mes taip pat gauname emocinę energiją iš gražių vaizdinių, gamtos vaizdų, kai gamtoje pajuntame jėgų antplūdį, žiūrėdami žalumą, į debesis, į žydrą dangų.
Kaip rūkymas susijęs su emocine energija? Rūkymas, astrologiškai žvelgiant, tiesiogiai susijęs su Urano energijomis. Jei Uranas gimimo metu yra stiprus – harmoningas ar neharmoningas – tame žmoguje yra begalinė meilei laisvei, daug originalumo, jam reikalingi draugai, jis mėgsta judėjimą, vairuoti, nardyti po internetą, jis gali būti keistuolis, kaip senovėje sakydavo, laisvamanis. Rūkymas bus jo laisvės, maišto prieš banalumą, prieš štampus išraiška. Kai rūkymas jam tai suteikia, tai suteikia ir emocinės energijos, nes suteikia tas vertybes, kurios jam yra brangios. Tada žmogus rūkydamas jaučia : „Kaip smagu“. Žiūri, kaip rangosi dūmas, jaučia laisvę, pakilumą, ir tuo metu gauna emocinės energijos. Tačiau jei viso to nebėr, o likęs tik vergiškas įprotis rūkyti, tada jis gaus ne emocinę energiją, bet griaunančią fizinę energiją ir emocinės energijos praradimą.
Panašiai vyksta ir vartojant alkoholį. Jis yra susijęs su Neptūnu ir Mėnuliu. Narkotikai, rūkalai ir alkoholis yra tarpininkai, leidžiantys nepasiruošusiam žmogui prisiliesti prie aukštų vibracijų už didelę nuodijimosi kainą. Juk pradžioje, kai vartoja alkoholį, žmogus pajunta palaimą, artumą su pasauliu, jis nebejaučia sienos, skiriančios jį nuo kitų žmonių, yra išgyvenamas pakilumas: „O, kaip gera. Visi mylime vienas kitą.“ Panašiai veikia ir narkotikai. Atsipalaidavimas, palaima, artumas – Neptūno savybės, kurios siekiamos ilgų praktikų metu, dorybių ugdymo keliu. Bet žmogus nori visko iš karto, ir jis tuomet moka didelę kainą apsinuodydamas ir ateidamas į palaimos, artumo neptūnišką erdvę alkoholio keliu, į laisvės, originalumo, atsiribojimo nuo šablonų erdvę – per įvairius haliuciogenus, rūkymą. Tai net ne emocijos, o aukštesnės dvasinės būsenos, vibracijos, kurios siekiamos pakylėti aukščiau kasdienių emocijų.
Siektinybė yra ta, kad žmogus liktų laisvas, neprisirišantis, originalus, jaučiantis laisvės vėją ne per rūkalus, bet per patį save, per dvasią. Kad jis prisiliestų prie Neptūno aukštų vibracijų – palaimos , harmonijos, dieviškos meilės, artumo, beribio atsipalaidavimo – ne per alkoholį, narkotikus, bet per dvasines praktikas, meditaciją, per savo vidų. Bet tai nėra lengva. Jei kitaip nepavyksta, trūksta kantrybės, tada ieškoma per tarpininkus: alkoholį, rūkymą, narkotikus. Iš pradžių gerai, malonu, bet paskui tai bumbteli bumerangu.
Artimosios Saulei planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas – labiau susijusios su žemiškosiomis programomis, per kurias žmogus realizuoja savo asmenybę, savo egoistinį pradą. O aukštesniosios planetos – Jupiteris, Saturnas ir ypač tolimosios – Uranas, Neptūnas, Plutonas – yra susijusios su aukštesniosiomis vibracijomis, dedamosiomis žmogaus gyvenime. Jas pasiekti, suvokti , išgirsti ne taip ir lengva.
Vis dėlto kiekvieno žmogaus siela trokšta prisiliesti prie Urano, Neptūno ir Plutono skleidžiamų vibracijų: laisvės, neprisirišimo, originalumo, laisvės nuo šablonų, gebėjimo transformuoti save, nebijoti mirties, suvokti amžinąjį gyvenimą. Tai aukštosios dedamosios žmogaus gyvenime ir neretai siela trokšta šių vibracijų, trokšta bet kokia kaina siekia prie jų prasiskverbti. Ir, jeigu protas nuslopina, jog tai reikalinga, tada žmogus neretai prie jų veržiasi įvairių nuodų pagalba: rūkymo, alkoholio, narkotikų, vaistai, slopinančių tą racionaliąją, banaliąją sąmonę, haliuciogenų, atveriančių nelegalų kelią į dvasią, į laisvės pasaulį.
Neretai per kvaišalus žmogus siekia susiekti su dvasia taip, kaip moka – dar nesąmoningai, dar neturėdamas asmenybės, sielos įdirbių tai padaryti išmintingai, per dorybių sankaupą. Tada jis daro bet kaip – kaip išeina. Manau, tai byloja apie žmogaus beribį dieviškumą. Net jei protas, net jei egoizmas sako: „Negalima padėti artimajam, galima taip arti prisiartinti prie kitų žmonių. Palaima yra negalima, draudžiama. Kaina už ją per didelė.“ Bet vis dėlto žmogus, pavargęs nuo draudimų ir šablonų, makt taurelę, ir, žiūrėk, jau palaima, jau artumas su žmonėmis ir pasauliu. ..
Kodėl tai kalbu? Vis matau tuos pačius dalykus: kai mes bandome per daug apsidrausti nuo nelaimių, nuo pavojų, nuo rizikos, nuo nepažinumo į saugią plastmasinę dėžutę, sielai tai pasidaro taip koktu, jog žmogus ją bando praplėšti visais – legaliais ir nelegaliais – būdais. Kokia išvada iš to seka? Saikinga rizika yra reikalinga, net sveika. Galbūt dėl to kai kurie žmonės vis dažniau (ypač turtingi verslininkai, kurie gali sau daug ką leisti) pradeda ieškoti adrenalino, įspūdžių, kurie yra keisti, neįprasti, kuriuose tiesiog suskambėtų laisvė. Ir jeigu įmanoma atverti vartus į pasaulį plačiau – per grožį, per gamtą, per nuotykį, per kokį keistą, nepažinų dalyką -saikingai tai yra reikalinga mūsų gyvenime, nes kitaip, jei stengiamės uždaryti save į šablonišką būtį, siela ima maištauti ir žmogus nesuvaldo savo keisto noro kvaišintis – tada jau be ribų ir nevaldomai.
