Mokymas yra įėjimas į kitimo procesą. Kitaip tame nebus vadavimosi. Manau, jog tai yra labai paprasta, logiška. Atrodo, akivaizdu, bet kaip dažnai paslėpta. Ir kaip dažnai žmogus nesąmoningai įsivaizduoja: „Mokymas bus, aš jį pasieksiu, jį pašauksiu. Jis bus toks šviesus, jis bus toks galingas, man bus taip gera – tai bus tarsi tokia dainuojamoji poezija ir man nieko nereikės keisti. Viskas bus gerai, ir aš liksiu toks, koks esu. Nieko nereikės keisti savyje, bus smagu ir malonu“. Kaip dažnai pasąmonė mums perša tokį modelį, nes jis yra lengvesnis: „Mokytojai mums dainuos lopšinę „A-a, mik, užmik, mažyti, koks tu nuostabus, ir mums bus lengva miegoti”.
Svarbu suvokti, jog jeigu tu mokaisi, priimi mokymą, jei jis vaduoja, skleidžia sąmonę, mus tobulina, tai tobulina ne tik teorija, bet ir reikalavimais, ir siekiu tai savyje įtvirtinti, įgyti naują kokybę. Mokytis – tai nuolat siekti naujos kokybės, būti pozityviuose pokyčiuose. Taigi viena mūsų dalis visuomet eina prieš sansaros ir karmos inercijos srovę – sąmoningoji dalis, besiveržianti į nušvitimą, tėviškoji, Jan dalis. Ji mumyse yra būtina.
Be abejo, kad mes nenuvargtume ir jaustume pasaulį neatsiplėšdami nuo jo, mums svarbi ir antroji, In išmintis: „Taip, aš stengiuosi, bet pradžioje, dabar, ateityje ir visada aš esu tobulas, tu esi tobulas, pasaulis yra tobulas“.
Yra suvokimas ne tik dualiame, bet ir nedualiame lygyje. Nedualiame lygyje pasaulis yra tobulas, bet, supraskite, kad nedualiame lygyje mes jau esame Dievai. Nedualiame lygyje kančia ir malonumas yra viena. Jeigu tu pasieksi tokį lygį, kokios problemos? Tiktai kaip išlikt tame lygyje? Štai problema. Kad gal ir pakylame tvyksniais iki to suvokimo ir išgyvenimo, jog Visa yra Viena, bet išlikti nesugebame, esame sąlygoti. Bet tai padeda neprisirišti, nepersistengti, per daug savęs neužveržti.
Jeigu mokotės, jeigu stengiatės vaduotis, sąmoningai eiti į nuolatinį keitimąsi, tai yra gerai, tai yra normalu todėl, kad pasaulis nuolat, visą laiką, kinta – nėra įmanoma jo sustabdyti. Ir jeigu mes nesikeičiame, nededame sąmoningų pastangų keistis, jis keičia mus. Pasaulis pasirenka, kaip, kurlink jis mus pakeis. Gerai, jeigu pakliuvome į vaduojančią tėkmę, vaduojančių pokyčių tėkmę, bet gali būti ir kitaip. Todėl iš tiestų svarbu suvokti teiginį: „Aš turiu teisę keistis”.
Iš mūsų tą teisę keistis neretai atima artimieji. Jie susidarė šiokį tokį vaizdą apie mus. Jis neretai yra statiškas. Sunku priimti dinamišką artimojo vaizdą, nes tai yra nepažinu: „Aš nežinau, kaip tu keisiesi – nėra garantijų“. Yra lengviau užfiksuoti vaizdinį: „Aš žinau, kad tu esi toks, ir baigta. Ir jeigu tu keitiesi, man neramu, nes aš nežinau, į ką tu pasikeisi“. Tiesa, nėra garantijų, bet vis dėlto, nepaisant to, jog mums norisi pateisinti mūsų artimųjų vaizdinius apie mus (net jeigu jie yra jau per maži ar nebereikalingi), mes turime teisę keistis. Labai dažnai tai yra pasąmoniniai dalykai. Tiek stengiamės pateisinti tą vaizdinį, jog mūsų srovė sustingsta, išsenka. Eikvojame per didelę energijos dalį, kad pateisintumėme kažkieno įsivaizdavimą, kokie mes esame, nors tiktai galbūt buvome praeityje.
Neretai į pokyčius įsiveržia būtent skausmingas, karmiškai sąlygotas, instinktyvus, nesąmoningas požiūris: „Žmogus keisis – vadinasi, jam bus kažkas blogai“. Jeigu jums kažkas ateina ir pareiškia: „Aš pasikeičiau“, kokia būna pirma reakcija? Instinkto reakcija: „Vaje, atsitiko kažkas blogo“. Ta reakcija dažniausiai nėra adekvati. Kada mes mokomės, siektinybė yra pokyčiuose vaduotis ir plėstis, ir neretai pasaulietinė sąmonė negali to aprėpti, kad pokyčiuose tu praėjai kažkokį nematerialų virsmą (ne gavai daugiau pinigų ar juos praradai, ne pirkai namą ar jo nebeturi), o įvyko sąmonės plėtros procesas. Juk tai gali būti visai gerai, jog išsiplėtė sąmonė ir jinai yra kitokia.
Kada žmonės galvoja apie pokyčius, jie paprastai įsivaizduoja linijinį pokytį: „Aš dirbau tokį darbą, o dabar nebedirbu“ , „Aš atėjau kažkur ir daugiau nebevaikštau“. Tai siauras, linijinis, horizontalus suvokimas. Sunku įsivaizduoti, jog gali įvykti sferinis pokytis. Vadavimo procesas būtent toks ir yra – aprėpimo daugiau, pokyčio, plėtimosi į visas puses, aprėpiant vis daugiau. Aprėpti daugiau, išplėsti sąmonę, išplėsti savo būties sferą yra siektinybė. Ir kad tai vyktų, turi būti nuolatiniai pokyčiai, nuolatinis vidinis darbas, kuris neretai protui yra nesuprantamas, nesuvokiamas. Jūs turite teisę darbuotis savo pasaulio viduje.
Žmonės dažnai turi siaurą sampratą apie dvasinį mokymąsi: jie supranta, kad jeigu mokosi, vadinasi, sėdi meditacijos pozoje susitelkęs ir kalba maldą, mantrą arba kreipinius, postulatus. Tai būtų galima pavadinti sąmoningu, suvoktu savęs tobulinimu, kuriame dalyvauja asmenybė ir protas. Bet ar jūsų mokymesi dalyvauja siela? Ar iš tiesų ji dalyvauja mokymosi procese? O asmenybė tai suvokia ar ne? Ir būtent dėl to, kad taip dažnai asmenybė nesuvokia ar užmiršta tai, jog siela taip pat pretenduoja dalyvauti jūsų mokymosi procesuose, būtent dėl to jūsų mokymosi procesai, vidinės transformacijos procesai yra tokie skausmingi, nes į juos bando įsiveržti siela.
Neretai emociškai tai yra išgyvenama taip: „Oi, oi, na, o kas gi čia? Kažkas veržiasi į mano sąmonę. Man graudu darosi. Kodėl aš noriu verkti, noriu žliumbti, noriu bėgti į krūmus, pasislėpti kažkur? Kodėl aš noriu galvą trankyti į medį arba bėgioti laukais? Gal man stogas čiuožia?“ Tai gali vykti dėl to, kad siela beldžiasi: „Ei, palauk, tu gi praleidai kažką labai svarbaus mums, man… Įsiklausyk: tame, ką tu darai, turiu dalyvauti ir aš. Aš tau noriu kai ką pasakyti apie tai, ką tu darai. Aš tau noriu pasakyti, kad tai, ko tu sieki, tu turėjai. Aš tau noriu priminti, kaip daug tu šito turi manyje. Tu, asmenybe, kaip daug tu turi manyje, tik, prašau, atidaryk manyje vartus – aš išleisiu tai ir padarykime su tuo kažką. Nukraukime nuo vartų tuos akmenis. Žiūrėk, mes turime šią vertybę, tiktai ji yra užversta akmenimis“.
Atpažįstate tuos procesus? Pavyzdžiui, kada asmenybė mokymosi procese nori įgyti tikėjimo, nes ji mato: „Štai jėga, štai galybė, štai transformuojantis instrumentas, štai didysis pažadas, man duotas Dievo“. Ir ji veržiasi tai surasti, o siela sako: „Vaje, kur tu bėgi į lankas, na, palauk, nebėk taip greitai, sustok! Mes tai jau turime, mes tą jau darėme, tu taip brangiai kažkada manimi užmokėjai. Atsisakei, uždarei, nusisukai, verkei, kentėjai, mirei, bet tai tebėra. Tai skausminga, bet tai vis dar brangu. Neišduok to“. Sujunkime tai, ko siekia siela, su tuo, ko siekia asmenybė.
Kas tai atskiria? Karma. Tai ta siena, kuri stojasi tarp asmenybės siektinybių ir sielos senųjų įdirbių, vertybių. Karma. Karmos sienos plytos – yra baimė, skausmas, užmarštis.
