„Šventas, šventas, palaimintas yra mano protas,“- šio postulato kartojimas kvėpuojant valo ne tik mūsų pačių baimes, bet į tai labai stipriai atliepia gyvūnai, ir net jiems dingsta baimė artintis prie žmogaus. Svarbu pradžioje kartoti, kad mūsų protas išvis apsiprastų su idėja, jog yra šventas, kad susijungtų su palaiminimo energijomis. Nes iš amžinybės žvelgiant jis toksai ir yra.
Tokiu pat amžinybės žvilgsniu mes galime žvelgti ir į Visuotinį protą. Kai mes sakome „Šventas yra mano vanduo“, tuo metu mes surandame, kuo gi jis šventas. Argi keista būtų, jei mes postuluotume: „Šventas, šventas yra Visuotinis protas“?
Kai pradeda praktikuoti, žmonės, ypač lankę jogą, pradžioje labai kratosi proto – kaip kokio nuodo, kaip kokios prielipos, kaip širšės, prilipusios prie piršto: „Tas mano protas tai jau taip man trukdo…“ Bet juk mes nenorime tapti bepročiais. Todėl yra svarbu prisiliesti prie šventojo, palaimintojo proto aspekto. Tai yra labai stipru : jei jūs įeinate į šią praktiką, tai jūsų struktūroje gali griūti ištisi karmos darinių traukiniai, kurie teigia, kad jūsų protas piktadarys, žudikas, cinikas, kad per jį daug nelaimių. Mes susijungiame su palaimintąja Visuotinio proto šviesa, energija. Pačiam žmogui tai yra laimė. Vėliau iš to gali kilti didžiulė įžvalgos jėga, leidimas žinoti. Tada jis tampa taikus, palaimintas.
