Dvasia – Amžinoji Dieviškoji kuriančioji versmė, arba Amžinasis Būties Šaltinis – savo mylinčioje kūryboje, dieviškoje kūrybos ekstazėje kuria Sielas. Sukurdamas perduoda joms savo Dieviškąją dalį, su meile perduoda savo Dieviškąsias kokybes. Siela, kaip Dievo vaikas, savo apvalkale turi ne tik Amžiną, nekintančią Dieviškosios esaties kibirkštį, tapačią versmei, šaltiniui. Ji turi ir kitus apvalkalus, mirtingesnius, tačiau materialesnius – savo individualų, unikalų Sielos švytėjimą. Ji įgyja tam tikrus tvėrimo kūrybos ekstazėje jai perduotus ypatingus talentus, Dieviškąsias realizacijos paslaptis, Dieviškuosius dar niekam nežinomus uždavinius. Joje – Dievo svajonė, išreikšta kūniškai, tačiau dar ne materialiame kūne, o subtiliame Sielos apvalkale. Dvasia suteikia Sielai galimybes apsirengti kitais įvairias kūnais, patirti įvairias patirtis, evoliucionuojant įvairiuose pasauliuose bei patiriant jų įvairovę.
Taigi, kiek man leido mano kukli įžvalga įžvelgti bei suvokti, mačiau, jog, Sielai gimstant, ji gimsta ne vieniša, o daugybės kitų Sielų apsuptyje. Jog įvairių Sielų gimimas vyksta ne vieną kartą, o nuolat, jog tai kartojasi – ši sąmoningų, susivokiančių, galinčių evoliucionuoti gyvų būtybių sakrali kūryba. Gimusios Sielos dar neturi jokios individualios patirties, išskyrus gimimą, jokios individualizuotos sąmonės – jos dar ją formuos evoliucionuodamos.
Iškart po sukūrimo švytėjimas yra visai kitoks nei vėliau, patiriant įvairius įsikūnijimus ar tiesiog nesibaigiančią esatį Sielų pasaulyje.
Siela, skirtingai nei Dvasia, esanti joje, turi pradžią bei pabaigą – tai yra gimimą ir sąlyginę mirtį. Tačiau jos gyvenimo trukmė yra nepalyginamai ilgesnė nei mirtingo žmogaus materialaus kūno.
