Pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas

  / Trečiadienis, 19 birželio 2013 / Paskelbta: Dorybių mokykla

Čia jūs gaunate tam tikros pasaulėžiūros bazę. Tai yra dvasinga, nematerialistinė pasaulėžiūra, iškelianti į pirmąją vietą Dvasią, kaip visko Šaltinį. Tai yra etiška pasaulėžiūra, kuri pripažįsta evoliuciją.
Žmogus turi ne tik materialų kūną, jis turi Sielą, kuri evoliucionuoja, persikūnija. Persikūnydama ji evoliucionuoja. Strategiškai, iš esmės ir fundamentaliai žvelgiant, akivaizdu, jog ši evoliucija vyksta sėkmingai tada, kada yra vystomasi atsižvelgiant į didžiąją visumą, jos reikmes, tuomet, kada pasaulėžiūra yra taiki, etiška: stengiamasi nekenkti, bendradarbiauti ir padėti.

Gyvenimo būdas turėtų atitikti šią pasaulėžiūrą. Mūsų kelyje yra akcentuojamas vieningumas, vientisumas. Yra svarbu, kad būtų vientisa ir adekvatu šie dalykai: pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir saviugdos būdai, kad pasaulėžiūra būtų etiška, bendradarbiaujanti, atvira pasauliui – saikingai, išmintingai atvira. Mintimis, veiksmais, jausmais, ketinimais. Nuosekli pasaulėžiūra ir etiškas gyvenimo būdas, atitinkantis pasaulėžiūrą.

Tai pasaulėžiūra, pagal kurią žmogiškojo būvio evoliucijos viršūnėje yra nušvitimas. Pagal kurią evoliucijos tikslas – sugrįžt į dievišką būvį, išskleidžiant materiją iki dieviško būvio, kad galėtumei per visus kūnus išskleisti dieviškumą. Tai gyvenimo būdas, kuriame auga, didėja švara.

Sąmoningumas ir švara – vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Tai reiškia savęs nenuodijimą – nei mintimis, nei jausmais, nei žodžiais, nei maistu, nei poelgiais.

Kas gi tai yra nuosaikus švarinimasis? Doras, švarus gyvenimo būdas ir gerovė visiems lygmenims, visiems kūnams: sveikas kūnas, sveikos emocijos, sveikos mintys. Tai yra strategija, siektinybė.
• Sveiki ketinimai – išmintingi, suderinti su aplinkiniu pasauliu, su Sielos uždaviniais.
• Karminis kūnas, netrukdantis judėti į priekį. Karminis kūnas yra tiesiog įrašai. Gerovė yra tada, kai yra karminis rezervas, leidžiantis siekti tų tikslų, kuriuos manai esant reikalingus.
• Dvasinė sveikata yra tai, kad esybė nebūtų dvasiškai atsieta nuo dvasios, esančios visur. Nuo fundamentalios būties išgyvenimo.
• Sveikas gyvenimo būdas – vientisas, besitęsiantis.
• Besitęsiančios dvasinės praktikos.

Juk praktikos padeda mums užtikrinti, kad gyvenimo būdas atitiktų tikslus, pasaulėžiūrą. Jei, pavyzdžiui, žinau, ko noriu, bet gyvenimo būdas neatitinka siektinybės (sveikatos nėra, pinigų nėra, aplinka baisi, kaimynai baisūs, gyvenu kraupioj vietoj, neturiu ką valgyti arba valgau nekokybišką maistą, žalingi įpročiai), tada dvasinės praktikos po truputį padeda siekti siektinybių.

Socialinė, profesinė, santykių gerovė – tai pasaulietinės vertybės.

Fizinio kūno vertybės – sveikata, fizinis grožis. Žmogus turi patirti ir emocijų, įspūdžių – to reikia ir Sielai.
Siela turi evoliucionuoti, bet tai nereiškia, kad Siela tuoj pat turi išsikelti kažkokių labai sudėtingų dvasinių uždavinių, pavyzdžiui, mokyti kitus. Siela turi didžiulį gyvenimą, kuris pats savaime jai reikalingas ir prasmingas, kuris ugdo ją, užpildo pačia būties esencija. Tai yra patyrimai – spalvos, formos, garsai.

Grynai dvasiniame kelyje, skirtame ne pasauliečiui, pavyzdžiui, budizme, tie dalykai dažnai yra paniekinti: turi nebekreipti į tai dėmesio, atsitraukti nuo to, tai ignoruoti. Gyventi kuo paprasčiau, kuo rūsčiau: galvą nusiskutai, užsivilkai vieną rūbą, valgai paprastą maistą, gyveni vienoje celėje, ir viskas. Stipri koncentracija į vertikalę – tik į Dvasią.
Tai gerai… jeigu Siela subrendo, jeigu jinai jau yra sena. Bet jeigu jinai nėra sena? Jeigu jinai dar jauna ar pereinanti į brandžią? Na, ji labai norėjo Dievą surast, veržėsi: „Tiesiog…eisiu į vienuolius“. Prasiveržė į Dvasią, suformavo tą vertikalų stulpą – per maldas, per ritualus, per askezę ir taip toliau… Bet per tai jinai priartėja prie dar stipresnių emocijų. Siela evoliucionuodama tampa jautresnė. Ją anksčiau ar vėliau užgrius taifūnas emocijų. Argi tai ne logiška? Jeigu žinom sielos amžių, tai galime nuspėti, kas jam nutiks, nebent tą žmogų iki pat galutinio išsivadavimo vestų mokytojas. Tada jis gali praeiti tą griūtį, atitraukimą atgal. Ar ne?

Paprastai vienuoliams tai būna nuopuolių galimybė: patraukia pasaulietiniai dalykai – moteris, šeima ir visa kita. Vienuolio akimis, tai nuopuoliai. Dvasinių įžadų prasme – tai nuopuolis, bet Siela galbūt tiesiog šitų praktikų pagalba kilstelėjo save, jinai dar labiau išskleidė savo pajautas. Ji pradėjo jausti: „Man būtina realizuoti save meilėje“. Vis dėlto brandžios sielos etape yra didžiulė nesuvokta žemė, kaip svarbu Sielai patirti būtį, egzistenciją, neskubant jos atsisakyti. Šis skubėjimas atsisakyti pasaulietinės egzistencijos ėjo iš kančios, iš noro pabėgti nuo kančios, bet tai ne vienintelis būdas evoliucionuoti. Ne vienintelis. Vienas iš daugelio…

Žinoma, mes, siekdami pasaulietinių malonumų, – gražių rūbų, gero maisto, mylimojo, mylimosios, gražių reginių, – formuojame troškimus . Drauge gali formuotis ir problemos: kaip to pasiekti, kaip gauti pinigų, kaip nekentėti, jeigu to nėra. Tai kitas klausimas.

Bet argi mes iškart to turime atsisakyti? Mano patirtis sako, kad jeigu siela, pakankamai neužpildžiusi savo sielos taurės visu tuo, bando eiti pirmyn, tai paneigdama, ima veržtis į senos Sielos terpę, gyventi grynai dvasinėmis reikmėmis, jinai po to vis tiek atkrenta, grįžta susirinkti tuos perlus, nes jai reikia užpildyti tą sielos taurę: tiesiog būti, tiesiog klausyti lietaus, tiesiog žiūrėti filmą, tiesiog bendrauti su žmonėmis, tiesiog matyti raudoną spalvą, gėles, jausti kūną. Tai yra patirti dievišką būties grožį, kuris žavi, pritrenkia, prie kurio prisiriši. Patirti mylimąjį, mylimąją. Mokytis giliai, plačiai mylėti.

Aš manau, sielai šis etapas yra ne mažiau brangesnis negu išmokti mylėti Dievą. Aš manau, kadsSiela pradžioje mokosi tai daryti, pamildama žmogų, vaiką, kūdikį, senelį, senelę, šuniuką, katytę, paukštelį – daugybę formų. Kad paskui jinai natūraliai subręstų pasakyti, kad Dievas yra taip pat tas pat. Ir daug, daug kartų daugiau. Todėl aš jus kviečiu vertinti kiekvieną tą minutę, sekundę, kada jūs turite tai, ką turite. Dauguma – kaip brandžios sielos patirti tą beribę Žemės planetos ir žemiškų būvių įvairovę, daugybės patirčių galimybę: spalvas, jausmus, formas, ritmą, pajautas ir taip toliau… Suvokti , jog tai taip pat yra vertinga, kad jūs pildotesSielos taurę patirtimis.

Kaip vaikai piešia angelus? Vajei, skudurinis angelas išmarmaliuotas rausvai. Tobulas vaikiškas angelas. Mes savo gyvenime irgi neretai darome tuos išmarmaliuotus angelus, kurie yra nuostabūs. Mes patys visą laiką esam tie kūdikiai, kurie rožinio dažo tūtelę paėmė, išspaudė – bus angelas. Reikia mums tos gražios spalvos. Mes šeimoj kartais spaudžiame iš tūtos: „Reikia meilės, ar ne?“ O paskui? Žiūrime, kad vis mažiau reikia to rožinio, kad ne taip kietai reikia spausti tą meilę. Reikia niuansų, reikia vos vos…

Mes niekur nepabėgsime nuo šitų momentų. Tai yra kelias. Mums nereikia bėgti nuo šitos sielos taurės. Aš manau, daug vertingiau yra pamatyti, kaip tu pildai savo sielos taurę, darydamas tai, ką darai…

Savame gyvenime darydamas tai, ką darai, pajausk, kas tame daryme labiausiai pildė tavo sielos taurę? Bet kokie paprasčiausi dalykai gali būti kažkodėl svarbūs tavo sielai. Pajausk, kas svarbiausio buvo tavo sielai, kai tu darei kažką žmogiško? Žmonėms tai yra įprasta ir paprasta, bet dvasiai visada tai nepaprasta.

Prisimink dabar kokią kitą situaciją – kuri tau atrodo nereikšminga. Tokią, apie kurią pasakytum: „Išbraukčiau, išimčiau tai iš gyvenimo“. Paimk kokį vieną tokį fragmentą, pasidėk prieš save ir paklausk širdies, sielos: „Kaip aš jį galėčiau priimti į savo sielos taurę? Ką mano siela darė tuo metu? Ko jinai mokėsi? Ir kas jai buvo svarbu? Ar jinai sau rado kažko reikalingo tame momente?..“

Tu pamatei tai kažkaip naujai ar bent jau pajautei naujai? Tau susisiejo kažkokie sielos tiltai dvasioje?

Grįžk dabar prie kokio nors momento, kai tau skaudėjo. Kam tu verkei? Protas tau sakė: „Kas čia darosi? Kodėl aš verkiu? Kaip pakliuvau į tokią situaciją? Nesąmonė kažkokia. Aš kvailys. Ar kvailė, nevykėlė. Va, sėdžiu ir verkiu.“ Grįžk, pasidėk prieš save tai. Paklausk, ar tavo siela mokėsi ko nors tuo momentu? Ko jinai mokėsi?

Absoliuti dauguma žmonių šią peržiūrą daro po fizinio kūno mirties, bet argi mums būtina numirti, kad galėtume suvokti kažką gilaus, svarbaus savo sielai. Va, gyvas tą padaryk. Gyvensi vientisiau…

Sielos veidrodėli, parodyk man dabar dar vieną vaizdą. Štai tokį vaizdą, kurį mano ego, protas numenkino. Kur aš sakau: „Oi, jau čia mane sąžinė graužia. Čia kažkaip visai tuščiai laiką leidžiu. Bet man buvo gera“. Argi nebūna tokių minučių, kai jau labai dvasingų žmonių akimis atrodytų, jog tai labai tuščias, beprasmis laiko leidimas. Ir kaipgi ten yra? Ar siela ko nors mokosi, ar ne? Tuo momentu jūs patiriate tai, ko jums reikia. Jauna ar sena, transcedentinė, amžina ar vaikiška siela – nesvarbu. Jūs patiriate tai, jums to reikia. Kam? Kartais tiesiog jūsų struktūroms reikia Žemės energijų peno. Veiksmai, būsenos gali penėti mūsų energijos sistemą, duoti jai  kokį nors patvirtinimą.

Džiaugsmo resursai… Kartais siela negali ko nors padaryti, nes, pavyzdžiui, per vasarą ji neprisikrovė džiaugsmo resursų. Vaikas nepakankamai maudėsi, pliuškenosi. Jis neprisikrovė pakankamai to saulės spinduliavimo, raibuliavimo ant bangų. To žvygaliojimo, to bėgiojimo, viso to pojūčio, kaip vanduo glosto raumeniukus, odytę. Apie tai žmonės nekalba, bet tai labai brangu. Protas visa tai nuvertina:  „Ai, saulė švies, na, gerai, nieko ypatingo. Ai, vanduo bus, bet tai nieko ypatingo.“ Bet ar tikrai nieko ypatingo? O kodėl tada taip reikia, kad net drebi pagalvojęs, svajoji pusę metų apie tai: „Kaip lėksiu dabar iš miesto…“ Kodėl toks virpantis santykis? Kas ten yra? Koks penas? Atpažink per tuos momentus, per tas pajautas, kad nenuvertintum, kad suvoktum, jog tuo peniesi. Pereik, užpildyk, kad ta vertė įeitų į tave, kondensuotųsi tavyje.

O jeigu nėra tų džiaugsmingų patirčių žmonių santykiuose? Pavyzdžiui, mamos glamonių? Juk jų turi būti tam tikras valandų skaičius, prisilietimų skaičius. Mažo skaičiaus neužtenka. Neužteko visam gyvenimui, pritrūko. Jam skaudėjo. Pritrūko kažko esminio. Vien dėl to žmogus gali padaryti kažką baisaus.

Ką daro žmogus, jeigu jis turi sveiką mamą – gerą, taikią, moterišką, rūpestingą? Ir rūpestingą tėvelį? Jis čiulpia pieną, išgyvena ramybę, švelnią, švarią lovytę. Saulės šviesą per langą. Jam leidžia bėgioti, jį giria, glosto. Laiminga kūdikystė, vaikystė. Užaugęs jis yra taikus žmogus, dažniausiai geras pilietis. Ar ne? Jis tiki savim. Jis kantrus. Jis tiki, kad padarys. Jeigu jis viso to nebūtų turėjęs, jam sunku būtų tai padaryti, galbūt neįmanoma. Arba darytų, bet skausmingai – kažkaip užlūžusiai, su kančia.

O juk kiekviename reikale, sferoje, yra periodai, kai dar kūdikystė – reikia mamos, tėčio, reikia palaikymo, penėjimo. Mes dažnai nuvertiname tuos labai svarbius dalykus, nesuvokdami, kad reikia to fundamentalaus, giluminio žemės palaikymo, to buvimo procese, to giluminio užsipildymo pojūčio, kol kažkas viduj pasako: „Dabar jau tikiu. Va, dabar žinau, kad galiu daryti“.

Procesuose tai irgi veikia, galioja. Pavyzdžiui, mokantis mantrą: iš pradžių nieko nežinau apie ją, nepasitikiu ja, nežinau, kas tai yra. Po to ją pradedu kalbėti, bet tai kaip vėjas: na, nežinau, kas bus ar išvis nieko nebus. Tai kūdikystė arba dar iš viso kaip gimdoj nešiojimas. Tu tam visam procesui turi būti kaip mama: švelniai, rūpestingai, atsargiai supk – tu dar tik nešioji. Žiūrėk, gims tas vaikelis. Mantra išeis iš tavęs – kaip vaikas į pasaulį. Ir tu tikėsi juo.Tu maitinsi jį pienu – pasitikėjimu, švelnumu, atsargumu, rūpestingumu. Jis tikės tavimi. Ir bus stiprus ir veiksmingas. Malda. Jeigu tu nesirūpinsi ja, nepenėsi, neduosi to tikrumo, palaikymo, to švelnumo, ką tu pagimdysi?..Kas jį žino? Gal negims? Mantra liks nerealizuota.

Pavyzdžiui, tu nori pastatyti namą. Pažiūrėk į tai kaip į idėją. Tai pastojimo momentas. Tu jį brandini gimdoj, ar ne? Na, tai naujas požiūris – labai moteriškas. Vyrai gali sutrikti: „ Kas čia dabar? Aš ne boba, kad gimdyčiau namus“. O ką? Aš tau siūlau kitą žvilgsnį. Pajausti savyje tą tvėrimo, kūrimo, gimdymo iš savęs galią. Gali būt ir taip, kad po devynių mėnesių namas stovės. Mes dažnai neįvertiname tų giluminių procesų, kai turi kažkas tiesiog užsipildyti, kad galėtų tame visavertiškai dalyvauti mūsų instinktas, pasąmonė. Kad Siela susijungtų su protu, sąmone ir Dvasia. Kad būtų vientisas procesas.

Kartais būna taip. Sugalvojau: „Aš pastatysiu namą. Aha, kiek reikia pinigų?“ Nuėjau į banką… „Bet kodėl niekas nevyksta?“ Netiki tavo Siela tuo. Ji dar nesubrendo arba nesuspėjo. Arba jinai nesiorientuoja, kam tau to reikia. Arba ji sako: „Tu nori turėt – gerai, statyk namą“. Bet kokį? Jis turi būti kažkoks, tam tikras. Gal jis turi būti tam tikroj vietoj? Turi būti procesų vienybė, kada ką nors kuri, ketini. Turi pajausti, paklausti savęs: „Ar vidiniai procesai palaiko tą siektinybę, tikslą? Jei ne, tai ko trūksta?“ Įsiklausyk. Ar tiesiog reikia kantrybės, išlaukimo, tavo puoselėjimo, rūpinimosi? Kartais Sielai reikia paaiškinti vidine kalba, kam tau to reikia.Turi įvykt tam tikros derybos. Bet svarbu yra neignoruoti Sielos lygmens.

Juk kaip retai mes atkreipiame dėmesį į Sielos dalyvavimą kažkokiame procese. Nėra sąmoningumo, supratimo, kaip tą padaryti. Žmonijai tą dalinai papildo atsižvelgimas į savo emocijas, norus: „Noriu aš tą daryti ar nenoriu?“ Bet norai tai dar nėra visuminė Sielos pozicija. Norai gali būti motyvuojami grynai ego – asmenybės lygmens. Norai gali būti motyvuojami Dvasios. Siela savo funkcija yra tarpininkas tarp asmenybės, materijos ir Dvasios. Ir jinai savyje turi tą sintezę – materijos ir Dvasios. Jinai per sumanymus jau yra numačiusi, kaip tuos tikslus lengviausiai įkūnys realybės audinyje.Todėl, manau, yra taip prasminga jos paklausti: „Ko gi tu, manoji Siela, nori? Ką tu nori daryti?“ Ir iš tikrųjų išdrįsti norėti tai, ko nori Siela.

Dvasia gali daryti bet ką, nes jinai yra ir kirminas, ir gėlė, ir Buda, ir nusikaltėlis. Bet Sielai ne tas pats, nes ji tiesiogiai susieta su šiuo įsikūnijimu, su šia asmenybe, su šiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Jai labai ne tas pats. Ji girdi Dvasią ir šio gyvenimo bazinius uždavinius, ir jai rūpi , kad tai sutaptų su didžiąja visuma, su didžiaisiais evoliuciniais uždaviniais. Ji girdi ir asmenybę – šią unikaliąją brangenybę – ir jai rūpi, kad vis dėlto ir asmenybei būtų įdomu…

Tas pokalbis su Siela labai retai būna išgrynintas – neretai jis yra apsunkintas baimių: „Gal ir išgirsčiau, ką mano Siela nori padaryti, bet bijau, ar pavyks.“ Tai juk baimė, ar ne? Jis neretai užgriozdintas asmenybės savanaudiškumo: „Aš noriu sau“. Šiuo atveju tapatinasi žmogus su asmenybe. Žmogus, kaip visuma (asmenybė, Siela, Dvasia, sąmonė, protas), žmogus, kaip Dievas, tapatinasi su asmenybe: „Aš noriu sau“. Kam sau? Dievui? Sielai, sąmonei? Ne. Fizinei, materialiai asmenybei. Aš noriu sau, vadinasi, fizinei, materialiai asmenybei, kuri dažniausiai vadovaujasi protu, na, dar aistromis. Sau. Tai reiškia, kad yra užgriozdintas susišnekėjimas tarp asmenybės ir Sielos ir kad asmenybei suteikta labai daug teisių. Tiek daug, jog ji jau pretenduoja griauti visumą – ignoruodama Sielą ir Dvasią. O tai jau yra vadinama nesveiku egoizmu.

Sveikas egoizmas, kada žmogus moka apginti tai, ko reikia asmenybei, siekiant realizuoti Sielą ir Dvasią. Nesveikas egoizmas – kada asmenybė siekia ignoruoti Sielos ir Dvasios reikmes, kad tenkintų tiktai asmenybės poreikius. Savanaudiškai užtraukia tą antklodę ant savęs – užsiklos tik asmenybė: „Tu, Siela ir Dvasia, šalk, mirk ir tai bus geriau“. Kai kada, atvirkščiai, yra ignoruojama asmenybė, neretai ir Siela, – atseit labai dvasingas žmogus. Tai išvirkščia puikybė: „ Ne, ką jūs. Jau man tai nieko nereikia“.

Chm… Kiek metų tau taip nieko nereikės? Ir kas tada bus, kaip baigsis šie terminai, kai tau nieko nereikia? Tapsi Dievu? Buda? Ne? Tai kas bus? Kažkas naujo bus, ar ne? Ten, toj pabaigoj, paprastai yra pasmerkiamas pasaulis, nes jis buvo toks blogas. „Aš visko atsisakiau – jis man už tai nieko nedavė. Nors aš neprašiau. Jis turėjo susiprast. Aš turėjau sakyti, kad man nieko nereikia, bet iš tikrųjų jis tada turėjo suprasti, kad tada reikia man tiesiog kišti. Nes aš labai dvasinga asmenybė. Aš pati negaliu imti. Aš pati negaliu norėti ir man turi tiesiog atkišti ir siūlyti.

– Ne.

– Imk, imk,imk.

– Ne, man nieko nereikia.

– Bet imk, prašau.

– Ne, nereikia.

Kas tai yra? Teatras. Išvirkščia puikybė. Savo ego tenkinimas. Negali realių pasiekimų turėti – tai turėsi va tokius: „Ne, ačiū, man nieko nereikia“. Netikras, iliuzinis atsisakymas. Tu gyveni kaip pasaulietis, bet, būdamas pasauliečiu, vaidini vienuolį. Labai juokinga. Cirkas. Vienuolė šeimoje… Vienuolis šeimoje, dirbantis ofise. Ką tu veiki ten, valstybinėje institucijoj? Varganas, užspeistas, užgrūstas, bet niekam to nerodysi:

– Man tai nieko nereikia?

– O ką tu ten veiki?

– Tarnauju visuomenei, šeimai.

Kiek tame nesuvoktos saviapgaulės. Žmogus nedrįsta daryti jėgos žingsnio, apginti savo kelio, apginti savo požiūrio net prieš save. Tada jis sako: „Na, gerai, tada man nieko nereikia. Bent jau neprisidirbsiu nesąmonių. Nepadarysiu, kad būtų dar blogiau. Gyvensiu paprastai, pilkai“. Kažkokį periodą galbūt to pakanka.

Tai yra tarsi lūkuriavimas. Lūkuriavimas situacijos, kada ateis jėga ar žinios, ar informacija: „Va, aš tęsiu tą patį gyvenimo būdą, atlieku kažkokią funkciją, bet man tarsi iš to nieko nereikia“. Kas tai? Lūkuriavimas. Sakyk: „Aš laukiu“. Ko? Šventojo Gralio? Bet pasistenk nebūti užsimerkęs tuo momentu, kai Šventasis Gralis eis pro šalį, kad tuomet atpažintum.

Jeigu tu teisingai sau įsivardysi: „Aš laukiu momento, situacijos. Kaupiu jėgą. Kol kas nesuprantu, bet noriu suprast, kaip galima judėti, gyventi stipriau“, tai bus teisingas įsivardijimas. Bet jeigu tu sakai: „Man nieko nereikia“, nors iš tikrųjų labai daug reikia, tai bus neteisingas įsivardijimas. Iškreipiantis. Nuvejantis galimybes į šoną. Supranti?

Jeigu tau nieko nereikia, tai pasaulis taip ir girdi: „Jam nieko nereikia“. Tai kas atsitiko? Kodėl paskui dejuoji? Pasakyk sau: „Man labai daug reikia, bet aš šiandien nežinau, kaip tai gauti. Man daug reikia, bet šiandien aš neturiu jėgos, kad tai paimčiau“. Tai bus sąžininga. Tu taip priviliosi jėgą pas tave ateiti. Bijai? Bijok. Va, dėl to neretai mes ir bijom sau pasakyt: „Man labai daug reikia, bet aš šiandien neturiu jėgos tai paimti“.

Į tą tikrą pasakymą sau jėga suklusta, nes tam ir reikia daug jėgos. Tu nežinai, kaip tai padaryti? Nebijok, tau ateis atsakymai, kaip ją sukaupti. Bet reikės dirbt. „Ai, ne, tada nereikia“. Tss. Na, nesakyk, kad tau nieko nereikia. Sakyk: „Man reikia tingaus gyvenimo, neatsakingo, pilko gyvenimo. Va, ko man reikia“. Tai tęsis, kol išeikvosi jėgos likučius… O išeikvojus – kas tada ateina?.. Dramos. „O iš kur dramos? Aš gi sakiau, kad man nieko nereikia, o atėjo dramos“. Nes išeikvojai rezervą, nes niekada nėra, kad nieko nebūtų.

Svarbu adekvatumas tarp norų ir sąžiningas pokalbis su pačiu savimi. Ko gi tau reikia? Kiek tu pasiruošęs atiduoti už tai? Svarbu darbuotis, kad jėga norėtų su tavimi bendrauti. Tu turi būti sąžiningas sau, kad ji iš viso norėtų turėti reikalų su tavimi… Jau geriau yra pasakyti: „Ne. Šiandien aš ištižęs žmogus. Duokit man truputį kaip medūzai sustandėti. Gerai? Man po truputį. Aš tada eisiu, eisiu, eisiu, standėsiu, standėsiu“. Jau, žiūrėk, vienas šonas – ne medūza. Jau geriau. Taigi reikia nebijoti įsivardyti, pasakyti: „Čia yra daug silpnumo. Dideli norai ir daug silpnumo“. Kas tada vyksta? Tada kultivuok kantriai, atsargiai ir viskas tvarkoj. Būk adekvatus sau, nesusipyk su savo Siela, sąžine ir, atėjus jėgai, galimybei, sugebėsi ją atpažinti ir paimti: „Va, dabar jau jaučiu, kad mano“. Galbūt tai įvyks po ilgo laukimo periodo, bet nebus uždarytos durys tuo pasakymu: „Man nieko nereikia, aš nieko nenoriu“. Vis dėlto pripažinti savo silpnumą nėra lengva ir malonu. Tai gali kelti nerimą: „Tai kaip čia dabar? Tu negali? Netobulas?“ Ne, netobulas.Tikrai dar ne. Bet, tik pripažinus tai, kyla jėga…

Juk yra tie ilgi periodai, kai žmogus dar nėra išgryninęs dialogo su vidine savo jėga. Tai yra susiplėkę, užsiteršę ir žmogaus vidinį virsmą iškreipia pašalinių nuomonė apie jį, viršininko nuomonė apie jį. Ir tada tas savęs nuvertinimo, savikritikos periodas gali užsitęsti nenatūraliai ilgai. Tada yra svarbu savo gyvenime išeiti į tą dialogą su savo vidine jėga – magiškuoju savo aspektu. Etiškai, kontroliuojamai Sielos, nes dažnai žmonės neturi tų įgūdžių bendrauti su savo magiškąja jėga ir, priėję prie jos, veržiasi labai stipriai.

Ji vis tiek yra. Ir ji neša galimybes, bet iškyla būtinybė suvesti į dialogą savo vidinę magiškąją jėgą ir Sielos poreikius. Štai tada gimsta baltasis magas, kai Sielą inspiruoja Dvasia ir ji susisiekia su ta gilia jėga, ateinančia iš materijos, iš žemės. Tai instinkto galybė.

Gali gimti be galo stiprūs dalykai, kada mes tą vidinį žvėrį, tą giliąją, senąją žvėriuko sąmonę, vadovaujamą instinkto, ne išgujame, tiktai uždarome, bet tam, aišku, reikia tam tikros patirties. Mes po truputėlį jau ieškome, kaip ją civilizuoti. Kartu vyksta ego civilizavimo procesas. Išlikimo instinktas yra pakylėjamas dvasingos pasaulėžiūros būdu, bet taip pat ir vidinio judesio būdu, sujungiant savo giluminę jėgą su Sielos šviesa ir jos poreikiais.

Į viršų