Vaiko siela

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę

Klausytoja: Kodėl į šeimą ateina būtent ta, o ne kita vaiko siela?

Pagal kokius dėnius vaiko siela pasirenka būtent tą šeimą, būtent tuos gimdytojus?

Ar yra konkretus laikas, kada siela įeina į motinos gimdą, priartėja prie motinos?Ar tai vyksta pastojimo metu? Ar per gimdymą?

Nijolė Gabija Wolmer: Mūsų pasaulis yra kupinas beribių galimybių, įvairovės, daugybės gyvų būtybių – milijonų rūšių gyvūnų, įvairių tautybių žmonių. Juos gali sieti polinkiai, evoliucinis tarpsnis, branda, uždaviniai, tarpusavio ryšiai. Yra daugybė variantų, todėl duoti paprastą metodą, principą, neįmanoma, bet galima nužymėti tam tikras tendencijas.

Tada, kai santykiai tarp tėvų ir vaikų yra artimi, glaudūs, juos sieja supratingumas, akivaizdu, jog tai yra artimos sielos, bendradarbiaujančios ne vieną įsikūnijimą ir tarpsniuose tarp į sikūnijimų. Jos gali būti susitarusios drauge tobulinti savo įgūdžius, ir tai pasireiškia per konkrečias profesijas. Yra šeimų, kur kartojasi ta pati profesija, sakysim, mediko. Kūdikio siela gali priartėti prie tėvų net prieš keletą metų iki gimimo, vos ne dešimtmetį: trokšta būti šalia, gėrisi, stebi, kaip tėvas ar motina dirba su žmonėmis, ruošiasi savo įsikūnijimui. Kartais kūdikis ruošiasi savo profesinei veiklai prieš pradėjimą, turi daug daugiau žinių apie tą profesiją negu tėvas ar motina, dėl to, kad anapusybėje mūsų jautrumas yra didesnis dėl sielos didžiulio ryšio su dvasia. Neretai specialistai sako: „Tuo metu tarytum kažkas man pasakė, kaip reikia daryti. Lyg angelas sargas patarė: sustabdė ranką ar paskatino.“ Kartais tai yra kūdikis, mūsų gimininga siela, kuri jau išgyvena, jau padeda, nurodo. Tai didžiulė laimė, dovana. Kartais yra tokie ištisi šeimų klanai, kur iš kartos į kartą yra perduodami įvairūs gebėjimai: muziko, mediko ar šventiko. Tai yra laimė. Tačiau ne visada siela pasirenka tokius vaikus, kurie perims profesinį tobulinimąsi.

Būna taip, kad sielos susieina harmoningame bendradarbiavime, pratęsti savo evoliuciją, tačiau kartais jos susitinka, susitaria padėti viena kitai skausmingame kelyje. Tai sielos, kurios anksčiau žeidė viena kitą.

Na, kas atsitinka, jei siela nori išmokti atlaidumo? Su kuo ji to mokysis kantriausiai? Argi nebus lengviausia tai daryti, būnant šalia motinos? Neretai būna, kad sielos kovėsi daugelį metų, buvo priešai, nekentė vienas kitos. Po mirties siela atsipeikėja, suvokia: karas baigėsi, ir jis nieko nekeičia. Įvairūs karai ir konfliktai vyksta dėl ambicijų, dėl neatlaidumo. Ateina suvokimas, kad tie karai nieko nekeičia ir ateina laikas mokytis atleisti.

Šalia kokio žmogaus tai geriausiai seksis daryti? Šalia to, kuris mus sužeidė, galbūt net nužudė. Tai sunku, superekstremali mokykla, tačiau neretai sielos pranoksta mus, mūsų asmenybę, gilumu, drąsa.

Asmenybės ir sielos drąsa – skirtingi dalykai. Kartais didžiulė drąsa yra ateiti ir būti kūdikiu tai motinai, su kuria koveisi mūšio lauke. Ir ateiti, ir atleisti, ir suvokti. Ir stengiesi visom savo kūno ląstelėm ją mylėti, o taip sunku. Ir klausi: „Aš taip stengiuosi, ir kodėl man taip sunku mylėtį tą, rodos, artimiausią žmogų“. O būtent todėl, kad priešistorė sudėtinga, kad kažkada mama ne gimdė tave, o žudė.

Kas žino, kiek žmonių dabar suvirpa nuo šių žodžių. Tačiau ne visais atvejais, kai sunku yra būti kartu, reiškia, kad mama tave žudė. Yra ir kitokių istorijų.

Galėjo tai būti artimi žmonės, mylimieji, kurių istorija buvo dramatiška, o dabar jie nori išmokti mylėti kitoje situacijoje. Mama su vaiku paprastai būna ilgesnį laiką ir turi parodyti vaikui daugiau kantrybės negu rodo vienas kitam mylimieji. Tai būna gana dažnai, kad į tą pačią šeimą ateina buvę mylimieji.

Į viršų