Sielos ir asmenybės mokykla

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę

Yra du sielos ir asmenybės bendravimo būdai.

Vienas būdas yra ignoruoti sielos kalbą, neretai emocingą, ir eiti valdomo, sąmoningo susitelkimo ir savybių ugdymo keliu. Tai savidisciplina – nekreipimas dėmesio į nerimą, baimes, į kažkokius virpėjimus ar dar kažką. Tuo atveju yra susitelkiama į šio gyvenimo asmenybę, kuri čia ir dabar kultivuoja tas kokybes, kurių jai reikia, kurias ji mano esant vertingomis.

Ar tai gerai ar blogai? Atrodo, jog tokiu būdu yra ignoruojama siela, visas jos praeitas gyvenimas, bet drauge ignoruojamas ir negatyvus karminis bankas. Asmenybė iš tiesų šiame gyvenime gali daugiau arba mažiau sėkmingai ugdyti save tarsi iš naujo (nors tai nėra visiškai iš naujo), tiesiog ignoruodama kažkokias nereikalingas, pašalines savo reakcijas. Kantrybę, ramybę, gerumą, tikėjimą ar dar ką nors, ką jinai laiko esant reikalinga, gali ugdyti per mantras, meditaciją, jogą, karma jogą ir t.t. Tokiu būdu po truputį ima dilti senieji sunkūs, tamsus išgyvenimai, senoji blogoji, tamsioji, skausmingoji karma ir vieną dieną vis dažniau ir dažniau asmenybė susisiekia su sielos patirtimis, su jos senaisiais įdirbiais, kartais įvyksta tarsi sprogimas, susijungimo efektas, ir tada žmogus sako: „Man nušvito protas. Tai buvo diena, kai kažkas įvyko.“

Aš manau, kad šių kryptingų pastangų dėka, kada žmogus tiesiog dirba, jis šio gyvenimo įdirbiais atperka savo praeities karmą, ją nukenksmina, išlengvina ir gali lengviau prieiti prie sielos banko. Tada susijungia tikėjimas, sukurtas šiame gyvenime, su praeityje įgyta tikėjimo jėga. Jis tarsi iš naujo yra pravalomas.Taip, nerimas graužia, vaikšto aplink, jeigu praeityje yra nusvilta dėl tikėjimo. Taip, nerimas vaikšto aplink, jeigu yra nusvilta dėl tiesos. Ir vis dėlto žmogus gali siekti tiesos: „Tiesiog siekiu, ir viskas. Bijau, bet siekiu. Nerimauju, bet vis tiek tai darau.“ Ir vieną dieną jis įgyja ramų santykį su savo baimėmis, neprisirišimą prie jų ir išdrįsta toliau būti tiesoje ir per tai apsikabina su senaisiais savo įdirbiais.

Kitas atvejis yra, jei jis išsigąsta, sustoja ir to nebedaro. Sustingsta, apsnūsta ir … „Ai, nežinau, kažkaip man nesiseka. Nemoku aš gal…“ Tai gali reikšti, kad trūksta ryžto, atkaklumo, drąsos. Per daug tamasinės energijos.

Kitas būdas sudėtingesnis: veikti įsiklausant į savo sielos balsą, nuolat būnant dialoge su ja. Tai yra kiek kitoks ėjimas. Jis yra platesnis, kūrybingesnis, sudėtingesnis, leidžiant sielai dalyvauti, leidžiant į dabarties situacijas įtraukti tą praeities banką, kiek jinai laiko esant reikalinga, didinant sąmonės areale tas jos dalis, su kuriomis ji anksčiau dalyvavo savęs tvėrime. Kai kurios sudėtingos karminės situacijos yra čia pat išrišamos ir nebetrukdo! Žymiai lengviau kaupti kažkokią dorybę. Juk jūs matote, kad kartais tiesiog teisingas įvardijimas, skausmo, nerimo, baimės, ligos, kažkokio problemos veržimosi į šį gyvenimą priežasties pamatymas dėl teisingo įvardijimo išsisklaido lyg dūmai: išnyksta liga, nerimas ar dar kažkas. Tampa aišku, kaip toliau eiti, tampa žymiai lengviau, tiesa? Esate tai patyrę? Tai yra kitoks būdas, tam reikia įžvalgos, galų gale drąsos. Tai yra labai stipru.

Jūs mane klausinėjate, ir tai gerai, bet vis dėlto nepažadu, kad spėsiu į viską atsakyti. Nes nesu atsakymų mašina – reikia įsigilinti. Tiek, kiek nespėsiu, pasistenkite patys. Jūs turite tuos pačius pagalbininkus, patarėjus kaip ir aš. Tuos pačius instrumentus kaip ir aš. Aš neturiu nieko esminio daugiau negu jūs.

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų