Ar gali pasakyti: „Aš kuriu save“?

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę

Yra neįtikėtina, kiek gali pakeisti suvokimas ir žinojimas, jeigu mes perkeltume akcentą, kas mes esame ir iš kur mes žiūrime: jei iš to vaiko, kuris tirta, girdėdamas sąžinę, nes vis tiek nori razinos, tai yra viena pozicija; ir jeigu mes perkeliame savo buvimą į tą lygmenį, kuris kalba, tada tampa taip lengva juokinga, graudu ir džiugu pamatyti, kaip tas vaikas juokingai žiūri į tą raziną. Tai yra pakylėtos sąmonės žvilgsnis, brangieji mano.

Pakylėta sąmonė – mes mokomės šito. Pakylėta sąmonė mums suteikia galimybę lengvai tapatinti savo gyvenimo poziciją ne tik su sielos žvilgsniu į gyvenimo uždavinius, į mūsų ego siektinybes, pamatant jas kaip juokingas arba reikalingas, bet ir žvelgiant iš aukščiau. Taip gali dingti daugelis problemų. Tai gali jums padėti padaryti dvasinę karjerą – iš pradinės mokyklos perkelti į universitetą – ir padėti globoti tą jums patikėtą mažiuką, neleisti jam savęs griauti, padėti jam sėkmingai išaugti iki universiteto ir dar daugiau – iki amžinojo gyvenimo.

Ar esate išgyvenę tai, apie ką aš kalbu? Mes mokėmės to. Mes patyrėme tai. Dabar tai yra teorija, įvardijimas. Jeigu jums to nepatyrus aš kalbėčiau, jūs sutriktumėte, kaip tai padaryti. Bet mes pradžioje patiriame. Pradžioje aš jums duodu praktiką, kad jūs išgyventumėte, kad tai yra įmanoma. Tai nėra taip jau lengva, ir nėra taip jau plačiai to mokoma.

Tai yra susidvejinimas tarp dalies, kuri mokosi universitete, ir to mažiuko, kuris natūraliai nori razinos. Dar yra vairininkas, kuris turi vežti visas tas dalis į dorybių žemę, – ir tą mažiuką, ir tą studentą, ir raziną. Sėdi tame laive dar ir karminiai patarėjai.

Didelis laivas, daug visokių mūsų dalių, tiesa? Bet nesuvokiame apie tas dalis. Keisti savo sąmonės fokusavimą, iš kur jinai žiūri į gyvenimą, – tai dažniausiai vyksta spontaniškai: dėl aplinkos poveikio ir dėl nesuvoktų sielos siektinybių, dėl nesuvoktų mums dvasios reikalavimų. Juk kartais dvasia, aiškiai žinodama sielos uždavinius, matydama jos troškimus ir neapsikęsdama, kad tas mažiukas ne tik razinas nurankiojo, bet ir pats sau prisidirbo guzų, tiesiog iškelia reikalavimą: „Viskas, užtenka – bus tvarka laive“. Ir tada su jumis kažkas įvyksta – asmenybės požiūriu, dažniausiai negero. Ir tada sąmonė turi pajusti, kad ji – ne tiktai tas mažiukas, kad ji – kažkas žymiai daugiau: ir netgi ne tiktai siela, kuri turi sąžinę, atsakomybę, mitą, pašaukimą, uždavinius, bet kad jinai yra amžinoji dvasia.

Tas momentas praeina ir nesusivokus vėl viskas kažkaip, spontaniškai, grįžta į kažkokias vėžes. Jūs turite teorijos, instrumentų, technikų, kad sąmoningai spręstumėte: ar jūsų gyvenimo tėkmė bus sąlygota ego siektinybių, ar pirmiausiai sielos siektinybių, ar dvasios siektinybių. Galbūt dar pusiau sąmoningai, bet aš jums rodau tą sąmoningo pasirinkimo galimybę. Tie, kam reikia, kas subrendę, išgirs. Tai gali padėti neišduoti sielos nesusivokus. Juk mažiukas dažnai daro ir galvoja: „Juk kas čia tokio, ką aš čia tokio padariau?“ Jis tam tikra prasme yra teisus, nes neturi pakankamo ryšio su siela, kad suvoktų, kas čia blogo. Bet pasekmės yra atitinkamos, kad jis sužinotų, kas gi čia yra blogo. Ir jam skauda.

Jeigu mes nusprendžiame bendrauti su savo siela sąmoningiau, atsakingiau ir dažniau arba nuolat, tai iš karto tą mažiuką išaugina, pakelia. Jis eksternu baigia pradinę, vidurinę mokyklą ir priartėja prie universiteto. Taip, jis išauga labai greitai ir ne be pagrindo. Šitas mažiukas turi didžiulį augimo potencialą ir dažnai nežino to. Dėl to, kad žmogus yra ne tik ego, ne tik fizinis kūnas, bet ir siela. Siela jį gali išauginti, dvasia per sielą jį gali išauginti – dėl to, kad yra praeitos patirtys, praeiti įsikūnijimai ir mes turime sąsajas su tuo ne tik per blogąją karmą, bet ir per gerąją.

Mūsų sankaupos, dorybės – tai mūsų geroji karma. Jeigu jūs jaučiate savo sieloje gyvą tikėjimo dorybę, tai yra jūsų geroji karma. Tai yra tos istorijos, kai dorybė, dorybių žemė dvasios pasaulio buvo įtvirtinta jūsų sieloje per įsikūnijimus, išskleista per pastangas. Nesvarbu, kad skausmingai, bet vis dėlto įtvirtinta. Tai yra mažiuko maistas, kuo jis taip pat gali maitintis augindamas save. Čia gal bus ne razina, o kažkas visai kito. Tai nemirtingumo eliksyras, jūsų sielos patirtys, nes siela nemiršta kartu su fiziniu kūnu. Siela, maitindama jus praeitų gyvenimų įdirbiais, sąmoningai jus maitina nemirtingumo eliksyru. Ir tai yra nuostabu, kad mums tai duota. Tai yra nuostabu, kad mes galime augti, evoliucionuoti, sąmoningai suvokti, kad siela gali turėti amžių bręsdama, perduodama savo patirtis, jų nepamesdama, kiekviename gyvenime maitindama save šiomis patirtimis, kaip didžiausia brangenybe.

Mokymosi procese siela praeina ne tiktai skausmingus momentus, ne tiktai kelia reikalavimus. Mokymosi procese ji patiria įkvėpimą, palaimą, džiaugsmą, kūrybą, tuo suteikdama asmenybei sparnus – šis studentas ne pėsčias, „ne piemuo“. Mūsų siela yra dieviška. Ir geroji puse, stiprioji pusė yra ta, jog jeigu mes mokomės, nusprendžiame mokyti mūsų asmenybę, tobulinti ją dvasiškai kartu su siela, mes ne tik prisiimame didesnę atsakomybę girdėti sąžinę, būti etiški iš pareigos ir baimės, bet perimame ir sielos dovanas: dievišką įkvėpimą, kūrybą. Siela džiugiai gyvena tuo – tai yra jos maistas, penas, dorybių žemė.

Aš manau, jog žmogus negali būti laimingas tobulindamas save neatsižvelgdamas į sielą, į jos reikalavimus, troškimus. Juk būtent jinai suteikia žmogui, žmogaus asmenybei skrydį į didesnę erdvę, nes siela mena praeitus gyvenimus, įsikūnijimus – visas tas didžiules patirtis, kur buvai ir vyras, ir vaikas, ir karys ir motina, ir mylimasis, ir dar kažkas. Jai visa tai yra viena, vientisa. Susisiedami su savo siela, vis labiau tampame iškart visu tuo, savo gyvenimą įkvepiame visais tais patyrimais.

Kad asmenybė jaustųsi sau be galo įdomi, kad gyvenimas taptų dieviškas, užtenka vien sujungti ją su sielos patirtimi, reikalavimais, uždaviniais, nes asmenybei siela gali būti tobulas mokytojas, nes per širdį ji nuolat girdi, suvokia, išgyvena, jaučia Dievą. Siela laiminga, kada jūsų širdis yra šviesos ir meilės versmė. Ir iš tiesų dažnai asmenybė sąmoningai nepakyla iki bendradarbiavimo su siela ir dvasia, kuri gyvena žymiai aukštesniame lygyje nei protas. Tik įdvasintas protas girdi sielą – ne tik savo, bet ir pasaulio sielą. Įdvasintas protas yra pakylėtas, įkvėptas.

Aš matau ir jaučiu, kad jūsų asmenybės jau plačiau išgyvena savo sielą. O jūs tai suvokiate? Tiesiog suvokite: tas minkštumas, tas suskambęs švelnumas, tyrumas, besąlyginė meilė, tas jūsų sielos apkabinimas reiškia, jog tas mažiukas, asmenybė, sėdi ant kelių laimingas – jis leidosi apkabinamas. Tai reiškia, kad yra taika: jis nesispardo, nepyksta , nedrasko akių sielai, jis meilingai sėdi ant kelių, yra glostomas, apgobtas šios šviesos ir meilės. Pajauskit – tai nėra tik simboliai.

O juk kartais mažiukas plėšiasi sielai iš rankų, mušasi, šoka nuo kelių ir šaukia: „Neeeeee“. Kaip siela tada verkia… Kartais taip vyksta, kai žmogus ką nors nužudo, kada jis ką nors išprievartauja. Mažiukas į savo rankas gauna peilį. Baisu į tai žiūrėti. Kartais tai vyksta netinkamo mokymo…… Kada mažiukas įsivaizduoja, kad jis labai išaugo, ir tą didingą, švelnų, švytintį kažką, kas jį norėtų pasisodinti ant kelių, bado peiliu, naikina, sakydamas: „Eik tu iš čia, šlykštyne“. Taip žmonėms nutinka, kada jie nebenori girdėti savo sąžinės balso. Nenori ir vis dėlto tai jiems sunkiai sekasi: jie siunta, pyksta. Tai yra sunkūs momentai – priešui to nelinkėtumei.

Yra ir nuostabūs momentai, kada vyksta susitaikymo, apsikabinimo procesas. Per šiuos dviejų apsikabinimus gali gražiai, nuostabiai skambėti trečiasis – dvasia, nes jie apsikabinę kartu ištirpsta, juos ištirpina meilė. Kada jūsų asmenybė apsikabina su siela – susitaiko ir myli,- šalia, apie jus, stipriai, galingai gali imti reikštis dvasia: skrosti, mokyti, įkvėpti, vesti globoti, rūpintis.

Keista, bet kaip dažnai mažiukas su siela susipyksta dėl proto. Būtent tai byloja mums mitas apie pažinimo medį, žaltį ir obuolį. Tyras žmogus, rojaus žmogus, dar neturi to proto, kuris drįstų sakyti „Ne“ sielai, Dievui. Paragavęs išdrįsta, bet ir įgyja galimybę laisvai rinktis.

Slėpininga, šventa mūsų kelionė. Mes didžia kaina turime savo laisvę rinktis ir savarankiškai spręsti, mes brangiai už ją mokam savo kančia. Ir vis dėlto ši dovana dėl to nė kiek ne mažesnė. Juk pažiūrėkite: iš tiesų šiam mažiukui duota laisvė laisvai rinktis ir spręsti – siela tik pataria… tol, kol įmanoma. Mes renkamės, mums suteikta laisva valia. Kaip retai tai suvokiame. Koks neretai yra apsunkintas banalumo ir inercijos mūsų gebėjimas rinktis.

Visa mūsų realybė yra stebuklinga, nesuvokiama, nepažini. Mes galime tik bandyti žodžiais kažką atpasakoti, bet tai bus tik šešėlis. Lygiai taip pat gali būti įkalintas mūsų gebėjimas rinktis. Dar vienas nesuvokiamas stebuklas yra tai, kad mes visiškai nenutuokiame, kad mūsų galios yra įkalintos. O kaip mes iš viso sugebame gyventi? Kaip įvyksta šis stebuklas žmogui? Turbūt todėl, kad jis yra Dievas – pats save įkišęs, įkalinęs, sąlygojęs, apribojęs.

Aš tikiuosi, kad šis monologas apie mokymosi procesą – koks jis gali būti ir kas gali dalyvauti mokymosi procese, kas jūs galite būti mokymosi procese – jums atvers kažką naujo, padės save tobulinti, save kurti sėkmingai.

Ar gali pasakyti: „Aš kuriu save“? Ar buvo momentai, kai tu save kūrei? Tu prisidėjai, dalyvavai savęs kūrime? Aš, pavyzdžiui, tai dariau. O jūs tai darėte? Taip? Tada valio – mums pavyko! Mes keičiamės, mes keičiame, mes kuriame save, tiesa? O kiek tai suvokiame? Dalyvaukime aktyviau savęs kūrime.

Emocijos irgi dalyvauja savęs kūrime, savo realybės kūrime. Argi ne taip? Kokias nuspręsi pasirinkti, išgyventi emocijas? Šiaip žmogus dažnai į tokį klausimą reaguoja kaip koks bulvių maišas: „Kaip tai? Argi aš nusprendžiu išgyventi emocijas? Juk jos užgriūva mane. Aš jas tiesiog išgyvenu. Kaip aš galiu pasirinkti, ką jausiu? Aš tada būčiau kažkoks robotas“. Tai „bulvių maišo“ reakcija. Gal aš grubiai kalbu, bandau jus išprovokuoti, pažadinti savyje tą jėgą, kuri nuspręstų išgyventi, jausti tai, kas prasminga, kas žadina, prikelia.

„Kaip tai: aš galiu rinktis?“ Pamatyk, tiesiog pamatyk, kad gali.

O gal tu eisi per visą gyvenimą su liūdesio vėliava veide? Tave gyvenimas nuskriaudė ir tu neši tą vėliavą – juodą pragaišties, depresijos vėliavą. Tu turi į tai teisę, bet suvok, kad tai yra tavo pasirinkimas. Mes visada renkamės.

Kiekvienas turime savo gyvenime priežasčių užsidėti tokius veidus ir nešti per pasaulį depresijos vėliavą. Mus visus pasaulis nuskriaudė. Daug kartų. Tai mažiuko požiūris. Aplinkui yra daug kitų mažiukų. Dėl razinų tarp mažiukų nuolat vyksta kova ir, jeigu mažiukas pagriebia raziną, jis gauna per galvą nuo kitų tokių pat ir iš jo nori ją atimti. Yra be galo daug priežasčių išgyventi depresiją, nes pagrindinė razina yra viena daugeliui. Mes kiekvienas turime priežasčių nešti depresijos vėliavą… Bet ne visi neša. Mes negalime jums uždrausti to daryti, nes čia yra laisvas pasaulis. Jeigu ir kas nors sakytų, jog taip nėra, įrodymas yra tos juodos besiplaikstančios depresijos vėliavos. Jos byloja apie audrą, apie nelaimes, jos meta iššūkį drąsiesiems, kurie nusprendė pasirinkti kitaip. Mes kuriame save.

Tai susiję ir su emocijomis, ir su mintimis. Tai yra asmenybės instrumentai. Per juos veikia ne tik asmenybė, bet ir siela. Mes kuriame save kiekvieną sekundę. Kada jūs įsijungsite į tai sąmoningiau, pradėsite tai pastebėti ir suvokti. Kada jūsų pasirinkimas ryškiai pakeis realybę ir jus pačius, jūs pamatysite ir suvoksite, kad patys tai sukūrėte. Iš tiesų pasirinkimas turi būti laisvas kaip vėjas. Neretai bandydami įtikti mes prarandame savo pasirinkimo laisvės galią ir tik mes patys galime vėl ją išvaduoti.

 

Į viršų