Antrasis etapas dvasiniame kelyje

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę

Dar viena tema, apie kurią matau, kad reikia pakalbėti, daugiau liečia tuos, kurie seniau yra bendrame kelyje, ilgesnį laiką praktikuoja, turi stabilių pasiekimų. Na, galima sakyti, kad jie jau išmoko susitvarkyti su fizine būsena: nebeserga, kaip sirgo anksčiau („Pakvėpuoju, ir geriau“), ir kiti būties parametrai pakilę. Tokių čia nemaža. Yra nemažai ir tokių, kurie anksčiau sunkų vargelį vargo, o dabar jau, žiūrėk, dirba maloniau ir mažiau, gauna daugiau, nebeserga – kažkaip, po truputėlį, susidėliojo nauja kokybė: finansai susitvarkė, santykiai pagerėjo, jau nebėra skausmingų skandalų, priekaištų, puldinėjimo, naikinimo.

Kiekviename lygyje yra savos galimybės ir savi pavojai, naujos galimybės ir nauji pavojai. Štai žmogus susitvarkė su ligomis – kvėpavimo, pasaulėžiūros korekcijos dėka. Po kurio laiko įprantama ir atrodo, kad tai savaime suprantama: „Na, nejaugi aš dabar turėčiau sirgti? Pakvėpuosiu ir susitvarkysiu“. Santykiai harmonizavosi: „Na, jau nebegalvoju, kad nusižudysiu arba tave nužudysiu“. Jis nebe auka, o kuriantis žmogus. Prie padidėjusios gerovės įprantama labai greitai ir norisi kažko daugiau, atsiranda naujų troškimų ir poreikių. Kas yra pasiekta, jau nebeatrodo pasiekimas, o pradeda atrodyti savaime suprantamas dalykas.

Čia slypi pavojus, nes tai nėra savaime suprantama ir tai nevyksta savaime. Tai vyksta dėl besitęsiančios praktikos, dėl besitęsiančios kitokios pasaulėžiūros, dėl ėjimo prie dorybių, dėl jų laikymosi, ir tai yra geras pagrindas toliau gerinti savo būties parametrus. Bet vis dėlto ta pirmoji sėkmė kelia viltis, norus, pretenzijas ir lūkesčius, kad viskas eitų labai greitai.

Kodėl? Tas pirmasis ryškus šuolis, tai ne tiek šuolis evoliucijoje – toks įspūdis labiau kyla dėl to, kad mes užgydome pragaišties žymes, kad grįžtame prie konstruktyvumo, prie bendradarbiavimo su pasauliu, tai daug ką užgydo ir grąžina prie įgimtų gebėjimų atsinaujino, atsivėrimo. Tai pirminio stebuklo įspūdis. Bet jis neįvyko savaime – tai vyko pastangų dėka. Ir jeigu toliau mes nekuriame pragaišties, vyksta evoliucija. Bet jei toliau norėsime eiti tokiais šuoliais tolyn, mes tapsime egoistais, pretenzingais žmonėmis.

Tokius procesus aš pradedu matyti – arba artėjimą prie šito. Dar kai kur nėra tos situacijos, bet yra ūgliai, kad žmogus jau priartėjo prie šito, prie pretenzijos – dar žingsnis ir tai pradės jam kurti pragaištį ir paskatins pasirinkti ydą kaip motyvaciją. Tai todėl, kad pasidaro savaime suprantama, kad jau nesergi, kad jau nėra skurdo, tu jau nori daugiau – ir čia, ir čia, ir čia. Ir reikalauji iš pasaulio.

Palauk. Čia glūdi pavojus. Kodėl? Todėl, kad žmogus pripranta prie stabilizavusios geros karmos ir tai jam pradeda atrodyti savaime suprantama. Apsidairyk. Žmogus apsiprato, kad vaikai jau nebeserga, kad jis pats nebeserga, jis apsipranta su ta gerove. Kyla pavojus, jei žmogus eina į tą iliuziją nematyti, kokiomis pastangomis tai pasiekta. Tai kaip pasakoje apie auksinę žuvelę: „Duok man šito, ir šito, ir šito“. Palauk, nes gali vėl atsidurti prie geldos.

Žmogus pats sprendžia, yra jam tokie pavojai ar nėra. Aš negaliu jums baksnoti. Ir nenoriu. Ir neprivalau. Ir nenorėčiau to daryti – baksnoti: „Žiūrėk, čia tau yra pavojus sukurti blogą karmą ir atsidurti prie tuščios geldos. Nes tavo pretenzijos per didelės, per skubotos. Arba pamiršai dėkingumą, kad reikia sugrįžti ir įdėti resursus, kurie atsivėrė, į savo būties fundamentą. Sutvirtinti jį. Taip, yra tokie momentai, kai mes padarome didelį šuolį pirmyn ir mums reikia įdėti didelius resursus į savo aplinką, artimuosius, sutvirtinti savo bazę. Daug kantrybės, daug laukti. Daug daryti. Kas žino, kada gana? Širdis žino. Įžvalga. Intuicija. Čia nėra liniuotės pamatuoti ar taisyklių. Turi pats jausti. Čia tavo karmos, tavo likimo pusiausvyros dalykai. Čia ir yra sielos darbas suvokti, kaip turi elgtis, kad išliktų pusiausvyra, kuri atveria vartus į priekį.. Kaip turi elgtis: eiti į priekį ar žvalgytis atgal. O gal ir ten, ir ten – didinti akiplotį.“

 

Kuo toliau eisite – tuo daugiau pagundų bus, tuo didesnės versis galimybės. Ar dėl to nereikėtų eiti? Nemanau. Bet kiekviename žingsnyje žiūri, kokios yra naujos užduotys, kokios yra galimybės ir kokios yra pagundos. „Kaip galiu kurti ir kaip galiu sugriauti? Kas daryti, kad nesugriaučiau?“ Kaip dažnai mums atrodo, kad tai, kas yra sukurta, nesubyrės? Ar iš tikrųjų esi tokiame lygyje, nebesubyrančios geros karmos lygyje, kad jau gali sau leisti tokią iliuziją?Ar padarei tiek beribiai daug gerų darbų ir visos karminės skolos padengtos, kad galėtum turėti tokią iliuziją, jog tavo geroji karma nebesunaikinama, kad tai, ką sukūrei, savaime supranta, liks visiems laikams kaip tas pagrindas, ant kurio stovi? Suvok, ties jo išlaikymu reikia nuolat dirbti, kad išliktų tai, ką jau turi. Dažnai mes nesuvokiame, kad reikalinga nuolat tam tikra energijos dalis sutvirtinti, tęsti tam, ką jau turime. Nėra tos ėjimo į priekį, energijos paskirstymo išminties tolimesnėje perspektyvoje – pirmyn, atgal, į šonus. Būna, kad žmogus nustoja vertinti tas dorybes, kurių taip siekė, padeda nebevertinti, lyg jos būtų nevertingos: nuoširdumas, pagalba, supratimas, ištikimybė. Pažvelk į savo gyvenimą, į savo širdį. Galbūt tai tavęs neliečia? O gal jau liečia?

Dabar žmonių čia daugėja, nori eiti šiuo keliu. Pasiekia rezultatus.Tai yra gerai. Bet turi ateiti kažkas daugiau – brandumas, dėkingumas, ištikimybė. Nėra savaime suprantama, jog liks viskas, kaip buvę, jei prarasi kokias nors vertybes. Turi būti skiriama energija tam pratęsti, kad galėtum eiti tolyn. Kitaip tai kliudys judėti į priekį.

Tie pavojai labai padidėja, kada artėjame prie nedualaus lygio suvokimo. Nes nedualiame lygyje visa yra viena: ir dorybės, ir ydos gali būti vienodai naudojamos. Žmogui, kuris yra vidutinio lygio, kuris eina dorybių keliu, yra savaime suprantama, kad dora, ištikimybė yra būtini dalykai, jei nori sukurti gerąją karmą. Einant toliau, dar aukščiau, dar aukščiau, tai tampa nesvarbu. Bet jei taip pradeda manyti žmogus, kuris dar yra priklausomas nuo karmos dėsnių, kuris nėra už jų išėjęs, ir jis ima ignoruoti dorybes, o motyvuoti save ydomis, tai jis sukurs sau blogąją karmą. Nes jis yra karmos rate. Jis turės savo pasirinkimo pasekmes.

Taip, jis gali pasirinkti: suvokti arba ne, kodėl jis ėmė taip save motyvuoti, kodėl jo gyvenimas pakito ir kas jame pakito. Nėra lengva turėti išmintį, kaip tęsti gerąją karmą, išlaikyti bent jau tai, ką turime.

Na, bet mes esame amžinos esmės. Tai nėra esminis dalykas, kuris vyksta su jumis, – tai yra tiktai vienas momentas, į kurį aš noriu atkreipti dėmesį. Kalbu tai, nes tikiu jumis. Todėl mes esame čia ir esame kartu.

Kad tai padaryti būtų lengviau, padėti galėtų paprasta retrospekcija: koks aš buvau ir kas aš tapau, kokia buvo mano aplinka ir kokia ji dabar, kokia buvo situacija darbe, santykiuose? Kaip tu tai padarei, kaip tęsi ir kaip žadi tęsti? Niekas tai neatėjo savaime. Tai nėra savaime suprantama. Visur, net jei mes to nematome, yra subtilios tęsimo pastangos. Tai mums tampa tarytum nepastebima, kad tęsiame dorybę ir elgesio modelį, bet turime įgusti tai pastebėti ir tęsti. Daugumai iš jūsų tai, apie ką kalbu, dar šiek tiek ateities dalykai. Na, ir kas. Viskas bus gerai.

Į viršų