Tikrajam darbštumui, kuris nesiremia tik malonumu matyti puikų rezultatą, yra būdinga meilė dievui, amžinajai dvasiai, kaip ir meilė pasauliui. Ji suteikia norą padaryti labai daug ir labai gerai iš meilės. Meilė suteikia kuro, energijos darbštumui sunkiuose ar nemaloniuose, bet prasminguose darbuose. Meilė pasaugo darbštų žmogų nuo įsiskaudinimo, kuomet darbas ar jo rezultatai nevertinami ar yra ne tokie, kaip tikėjomės.
Darbštumas pats savaime yra rezultatyvumo pagrindas ir garantas.
Darbštumas – tai nenutrūkstantis, nuoseklus aktyvumas, kuriuo dvasia mus apdovanoja tuomet, kai mūsų motyvai tinkami.
Kad darbštumo dorybė žmoguje nebūtų ribota, siaura, ji turi reikštis ne tik tuose darbuose, kurie mums patinka, bet ir tuomet, kai darome tai, kas mums nepatinka, kuomet atliekame pareigas, malonias ir nemalonias.
Jei esame darbštūs darbuose, kurie mums patinka, tai tik sekame paskui savo kūrybingumo aistrą, esame aistringi, uolūs kūryboje. Tai dar nėra darbštumas, tai jo gimimo prielaida. Jei gebėsi darbščiai daryti tai, kas įdomu, malonu ir tai, kas būtina, svarbu – vadinasi, tau jau būdingas darštumas, jau išugdei darbštumo dorybę savyje.
