II. Šiek tiek apie Sielos evoliuciją…

  / Pirmadienis, 06 sausio 2014 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę, Mokymai

Klajonės ir susitapatinimas su sansaros fenomenais

Iki tol Siela klaidžioja sansaros bei įsikūnijimų labirintais, toldama nuo šaltinio, vis gilyn panirdama į kūniškųjų malonumų, aistrų, karmos, pasaulietinės kūrybos, galios bei ego įtvirtinimo, proto bei sąmonės tobulinimo pasaulius. Jie jai atrodo svarbiausi, prasmingi. Ji išgyvena juos, visiška su jais susiliedama, dažnai visai užmiršdama dvasios pasaulį, iš kurio išėjo, tapatindamasi su kiekvienu sansaros pasireiškimu, su kiekvienu dvasios jai dosniai dovanojamu žaislu, tokiu, kaip fizinis kūnas, daiktai, turtas ir pan..
Dvasios pasaulis šiuo periodu atrodo tolimas, nesuprantamas, bauginantis, šaltas, rūstus ar neegzistuojantis.
Karminės Patirčių taurės užpildymas
Sansarinė įsikūnijimų kelionė Sielą, atvirkščiai, vilioja, jai atrodo reikalinga, geistina – juk ji kuria savo unikalumą, renka savo autentiškų, su niekuo nepalyginamų patirčių kraitį. Ji tampa iš tiesų unikali, realizuojanti, išryškinanti savo unikalumą, vis labiau įdvasinanti savo visus turimus kūnus, gebėjimus, savo būdu ruošianti juos pakylėjimui dvasios link, nors dar to nesuvokianti. Ji patiria savo laisvės materijoje ribas ir jas plečia, kiek pajėgia. Šiame darbe jai niekas negali sutrukdyti, nes jis jai yra prasmingas, reikalingas jos evoliucijoje, kol nepersipildo karmos taurė, kupina skausmo, džiaugsmo, patirčių, nuovargio ir galų gale, pasibodėjimo besikartojančiomis mirtimis, praradimais, priklausomybių našta.

enlighten_by_blue_a-d5kaouz

 

 

Nesitapatinimo, visko paleidimo pradžia
Prieš ryžtantis iš esmės pakeisti kryptį link šaltinio, o ne tolyn nuo jo, Siela turi subręsti, nueiti ne mažiau, nei pusę savo evoliucinio kelio, pasiryžti paleisti viską, ką savinosi, kaip savo pasiekimus, talentus, daiktus ar patirtis. Paleisti fenomenus kaip jai iš esmės nepriklausančius, neišskiriamus iš viso begalinio Dieviškojo vienio. Ji turi būti mylėjusi pakankamai daug kartų, begalę kartų – ilgai, įvairiai, kad nuoširdžiai norėtų atgręžti savo meilę vieno tikslo link – atgal, į ištakas….
Visi raginimai vaduotis, kiek tobuli ir talentingi jie bebūtų, kol Siela nejaučia sukūrusi ir išreiškusi savo unikalumo, kol ji nepavargo nuo begalinių įsikūnijimų, nuo karmos svorio, visi kvietimai vaduotis gali ją tik laikinai, tik iš dalies atgręžti į šaltinį. Vėl ir vėl ji gręšis atgal, leisis suviliojama dar truputėlį pagyventi materijoje, dar viename kūne dėl savęs, dėl to, kas ją vilioja. Dar kartą pabandyti – galbūt, galų gale pavyks realizuoti didžiulę laimingą meilę, talentingą kūrybą. Ieškodama kažko tokio, ji leisis ir vėl įviliojama į naujus saitus, leis sau tapatintis su asmenybėmis, talentais, pasiekimais, galia ar kitais fenomenais. Šiuo periodu Siela neretai atsigręžia dvasios link tuomet, kai ypač kenčia dėl susitvenkusios, visiškai subrendusios nepalankios karmos ir jos padarinių, kuriuos patiria. Tačiau, išsprendusi opiausias problemas, keliančias skausmą, ir vėl neria gilyn į pasaulietinę malonumų, džiaugsmų patirtis, grožio ar palaimos paieškas kol skausmas bei karma vėl jos nesustabdo. Šis periodas gali užtrukti ilgai, kelis gyvenimus, o kartais – kelias kalpas, tačiau tai jau kita istorija…

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų