Kaip įveikti baimes?

  / Trečiadienis, 19 birželio 2013 / Paskelbta: Dorybių mokykla

Su baimėmis tvarkytis galima įvairiai. Vienas iš būdų – jas ignoruoti, tačiau nemanau, kad tai visada teisingas būdas. Juk šiaip baimė yra natūralus jausmas – tai yra vienas iš mus saugančių sąmonės instrumentų, tai kūno reakcija. Jeigu yra realus pavojus mūsų aplinkiniame pasaulyje, realybėje, tai baimė yra reakcija, mus pasauganti, atitraukianti nuo pavojaus, perspėjanti, skatinanti ieškoti kitokių buvimo būdų.

Ar visada baimė yra tokia? Ar visada jinai yra atsakas į realų pavojų? Ar visada ji dingsta iš karto, kada jau nebėra prasmės bijoti? Tai įdomus klausimas. Juk atrodo, kad baimė turėtų baigtis tada, kada bijoti yra neefektyvu. Bet ar iš tikrųjų taip būna? Juk neretai pavojus būna trumpalaikis, o visą gyvenimą žmogus tebebijo kažkokio panašaus dalyko. Tada galima sakyti, kad baimė, kaip užsifiksavusi reakcija, lieka su juo gyvenime, nors to realaus pavojaus, dirgiklio, į kurį tada žmogus tiesiog instinktyviai sureagavo ir išsigando, nebėra. Bet žmogus bijo toliau. Visur to ieško. Kaip sakoma: „Nudegęs, barščius valgydamas, pučia visada – net ir per burokų lysvę eidamas ”. Taigi galima sakyti, kad kartais tiesiog kažkoks praeities įvykis įsispaudžia žmogaus emociniame kūne, labai išdidina tą kažkada buvusį pavojų ir verčia žmogaus emocijų kūną virpėti, kada jis atsiduria situacijoje, nors truputėlį panašioje į tą, kurioje vyko kažkas siaubingo arba pavojingo.

Kalbant apie baimes, yra svarbu atskirti, ar baimė, kurią jaučiate, yra dabarties prigimties? Apskritai, jeigu Jums aktuali ši tema, pradžioje svarbu suvokti tokius dalykus: „Ar Jūs išgyvenate baimes savo gyvenime? Kada tai vyksta? Ar tai vyksta dažnai, ar ne? Ar Jūsų reakcija, baimės buvimas Jūsų gyvenime yra natūralus, sveikas (tai yra „Kada yra pavojus – bijau. Kada jo nėra – nebijau.“)? Ar Jūsų baimės išgyvenimas yra racionalus, ar ne?

Visiškai skirtingi būdai tvarkytis su baime, jeigu baimė yra natūrali, sveika reakcija ir jeigu baimė yra nenatūrali, nesveika, neracionali (iš pirmo žvilgsnio atrodo neracionali – manau, paaiškinimas visada yra, tik mes neretai negalime prie jo prieiti, atrasti tą realų, racionalų baimės paaiškinimą). Taigi pradžioje vertėtų suvokti, ar baimė yra racionali. Jeigu ne, tai kokio pobūdžio jos prigimtis? Ar ją gimdo kažkas dabartyje? Ar ši baimė yra susijusi su praeitimi? Ar tai labiau praeities, dabarties ar ateities baimė? Ne visada lengva tai atskirti, tačiau kartais galima.

Praeities baimė

Paprastai baimė, kurios vieta tikrai yra praeityje, o ne dabartyje, pasižymi tuo, kad jinai yra visiškai nelogiška – tarsi iššoka iš kažkur, tarsi Jūs būtumėte kažkoks instrumentas, kuris rezonuoja šalia gulinčio kito grojančio instrumento vibracijas. Jūs staiga pradedate bijoti nežinia ko arba žinote, ko bijote, tačiau nežinote priežasties. Štai ir vienas atvejis iš mano praktikos. Pati situacija vyko ne tik tai vienai šeimai, apie kurią aš kalbu, tokių pavyzdžių yra daugiau, bet šioje šeimoje baimė labai ryški savo neracionalumu. Du jauni žmonės įsimylėjo sveiki, normalūs, socialūs, abu protingi, pakankamai sėkmingi – sugalvojo, kad jiems laikas tuoktis. Bet, kada buvo sutartas konkretus santuokos laikas, staiga mergina, nuotaka, patyrė keistą, neracionalią baimę pradėjo elgtis visiškai neracionaliai, nelogiškai. Tai buvo sėkminga moteris, studijuojanti mediciną, mokanti įsisavinti racionalią informaciją, reaguoti normaliai. Kas gi atsitiko? Jinai tiek išsigando, kad pradėjo nebeįsileisti savo mylimojo: užsibarikadavo namuose, klaikiai bijodama ne tik jį įleisti, bet ir matyti. Tai, aišku, sukėlė šoką vaikinui, nes jis iš tikrųjų ją mylėjo, ir pačiai merginai, ir jų abiejų tėvams. Atrodė, kad visiškai neaišku, kas gi darosi.

Be abejo, gali kilti klausimas, kad gal ta moteris yra nenormali, nesveika? Ko gi jinai taip bijo vedybų? Gal savo būsimą jaunikį kažkuo įtarinėja? Gal yra nusikaltusi? Tačiau, pažvelgus karmine prasme, kiek leido įžvalga, man pasirodė visiškai akivaizdu, kad merginai praeityje su vedybomis buvo susiję skausmingi įvykiai, didžiuliai praradimai ir todėl dabar ši moteris tiesiog labai bijo vedybų. Jai tai reiškė, kad vedybos gali pražudyti ją arba jų meilę, jos mylimąjį, ir todėl geriau net neartėti prie tos situacijos – geriau iš viso atsitraukti, kad neįvyktų kažkas žymiai didesnio, baisaus ir t.t.

Šita konkreti situacija neišsirišo, nes ją per daug įtakojo baimės, o žmogui galima padėti tik tada, kada jis nori. Bet, manau, kad ne vienam iš Jūsų vyko panašūs dalykai, kada staiga Jūs pradedate visai nelogiškai bijoti kažko, ko ką tik nebijojote, ko bijoti yra visiškai nelogiška. Štai tokiais atvejais galima sakyti, kad greičiausiai tai yra baimė, kurią išgyveno kažkada netgi ne Jūsų asmenybė, o Jūsų siela, esanti kitame įsikūnijime, praeityje. Tai vyko su Jūsų siela kitame kūne, kitoje asmenybėje, bet labai išgąsdino ir labai sužeidė.

Tai pritrenkia, tai keista, bet aš matau, kad šie įrašai persineša į mūsų asmenybę, kuri jų neprisimena, bet panašios situacijos joje gali kažkokiu keistu, stebuklingu, neįtikėtinu būdu per karminį žmogaus kūną sužadinti baimę jau šitos asmenybės, kuri net neprisimena, net neįtaria, kad kažkas su ja vyko. Reakcija vyksta. Na, racionaliu lygiu neretai bandoma sakyti, kad tai liga, neurozė, bet esminė priežastis yra ta, kad buvo sužadinta senoji baimė dėl panašios situacijos. Ir jeigu žmogus susivoktų, kad ši baimė yra ne jo, kad ši baimė yra praeities, kad šiai baimei dabartyje nėra vietos, jis iš jos galėtų išsivaduoti.

Galime grįžti prie minėto atvejo: jaunuolis visai nenori savo nuotakai pakenkti, nevyksta joks karas, kuriame kažkas galėtų jį nužudyti – dabartyje panašių pavojų, kaip buvo kažkada, nėra. Taigi ši baimė neracionali – ji ne saugo, o, atvirkščiai, griauna šitų žmonių gyvenimą.

O ką gi tada daryti? Manau, kad šioje situacijoje labai padėtų susivokimas. Jeigu tai iš tikrųjų yra tiesa, jeigu mes susivoktume, kad tai yra net ne mano asmenybės, o kitos asmenybės baimė (tos pačios sielos – taip, bet ne tos pačios asmenybės), tai ši asmenybė turi teisę gyventi naują gyvenimą, nerezonuodama praeitų įsikūnijimų baimės. Jau vien tas suvokimas padėtų nukenksminti tą baimę, numesti tą įkrovą, sumažinti jos jėgą daugybę kartų. Padėtų išsitapatinti vien suvokimas, susivokimas, kad aš nesu toje situacijoje, kur buvo kažkoks kitas žmogus, kurio įrašai tebėra mano sieloje. Aš esu visai kitas žmogus, kitoje situacijoje, kitoje istorijoje. Aš nebeprivalau bijoti tų dalykų, nes šioje realybėje tų pavojų nėra. Taigi susivokimas gali padėti įveikti baimę.

Be to, baimę mes galime transformuoti į ramybę sąmoningojo kvėpavimo pagalba, net nežinodami priežasties, bet keisdami pasekmes – baimės vibravimą dabartiniame kūne. Tam Jūs turite pajausti savo auroje, savo astraliniame arba net fiziniame kūne tą vietą, kurioje virpa baimė. Pradžioje reikėtų paklausti: „Tu bijai?“ Yra svarbu prisipažinti, kad bijai. Tai irgi nėra lengva, bet tai būtinas pirmas žingsnis. Taigi, jei bijai, tai sąžiningai pripažink: „Bijau“. O jeigu bijai, paklausk savęs: „O kur tu bijai?” Galbūt tai nelogiškai nuskambės, bet praverstų paklausti savęs: „Tu bijai praeityje? Dabartyje? O galbūt ateityje?” Ir neretai pasąmonė išmes atsakymą : „Aš bijau praeityje”. Tai suvok, kad tai ne dabarties baimė.

O jeigu bijai šiandienoje? Kurioje vietoje tu bijai? Labai dažnai žmogus tą baimės vibravimą jaučia ties širdimi. Jis gali jausti kažkokioje vietoje už nugaros, savo fiziniame kūne arba už jo: baimės virpėjimas toje auros vietoje kelia bangavimą – tarsi bangeles, suvirpinimą. Toje vietoje iš tikrųjų yra kita vibracija negu visoje kitoje karmoje. Ir štai būtent tada, aptikus baimės vietą, galima labai gražiai darbuotis ją išlyginant sąmoningo lygaus kvėpavimo pagalba.

Jūs galite namuose ar gamtoje atsisėdę ramiai ir patogiai pradėti kvėpuoti sąmoningu, lygiu kvėpavimu, tarsi užčiuopdami, kurgi konkrečiai ta baimė virpa? Kokioj vietelėje? Ir tada, įkvėpdami orą per nosį, pasakote sau: „Įkvepiu ramybę”. O iškvėpdami įsivaizduojate, kad šviesa išeina pro tą vietą, kur virpa baimė. Ta ramybės šviesa išlygina virpančios auros siūlus. Jie išsilygina ir nurimsta. Iškvėpdami Jūs pasakote sau: „Iškvepiu praeities baimes. Įkvepiu ramybę, iškvepiu praeities baimę”. Arba netgi be žodžių tiesiog ramiai, lygiai, sąmoningai kvėpuojate, bet iškvepiate ramią šviesą per tą vietą, kurioje virpa baimė – tol, kol jinai nurims. Jokiu būdu nereikėtų forsuoti. Nereikėtų persistengti. Daryti tą reikėtų ramiai – neskubant, nebėgant prie rezultato, o leidžiant jam tarsi savaime ateiti. Tai yra svarbu – ypač, kada darbuojatės su baimėm. Neskubėkite. Jeigu neišėjo iš pirmo karto, tegul geriau bus nors mažutėlis, bet geras rezultatas, negu kad Jūs persistengsite.

Toks yra vienas iš būdų, kaip nuraminti savo baimę, kada Jūs konkrečiai ją užčiuopiate virpančioje Jūsų auroje: įkvepiant orą ir kartu įsivaizduojant, kad Jūs įkvėpiate ramią šviesą ir iškvepiate kaip ramybę, kaip ramią šviesą į tą vietą, kur virpa baimė. Šviesa toje vietoje, kur virpa baimė, nesustoja, bet praeina kiaurai per tą vietą ir išsispinduliuoja, išlygindama auros siūlus.

Pasižiūrėkite į šviesos spindulius, žibintą, žvakę – jų spinduliai yra lygūs. Taigi ir Jūs įsivaizduokite, kad šviesa ateina į Jus su įkvėpimu, o iškvepiant jinai lygiai, ramiai praeina pro tą virpančią baimę ir ją šiek tiek išlygina. Kitą kartą dar šiek tiek išlygina. Dar kitą kartą dar šiek tiek nuramina. Darykite tai ramiai, leisdami, kad rezultatas ateitų tarsi savaime. Tokiu būdu Jūs galite labai sau padėti, nuraminti staiga nežinia iš kažkur atėjusią nelogišką, atrodo, nesuvaldomą baimę.

Kiekviena baimė gali būti suvaldyta. Tereikia panorėti ir tereikia patikėti. Ir tereikia tiesiog pradėti ramiai kažką su tuo daryti.

Taigi vienos baimės yra susijusius su praeitim ir tiesiog yra kažkaip dažniau arba rečiau aktyvuojamos, rezonuojamos dabartyje – tai, galima sakyti, karminės baimės. Kitos yra keliamos dabarties – jų priežastis yra dabartyje, žmogaus aplinkoje. O kai kurios iš jų yra susijusios su ateitim – tai yra, kada žmogus bijo ateities, kada jis nesitiki nieko gero: bijo, kad įvyks kažkas blogo, kad jam kažkas nepavyks ir t.t.

Dabarties baimė

Dabarties baimė kyla iš kažkokios racionaliai suvokiamos, konkrečios priežasties. Na, viena iš jų gali būti žmogaus darbas. Neretai gaunu laiškų, kuriuose skundžiamasi, kad labai sunku naujajame darbe. Pavyzdžiui, viena moteris rašo, kad lyg ir nori dirbti, lyg ir gali, lyg ir viskas tvarkoj, bet ją apėmė kažkoks didžiulis sunkumas, nepasitenkinimas, tarsi kažkas būtų pakibę virš jos – kažkoks nesėkmės nujautimas ar panašiai. Kaip suprantu, trumpai tai galima įvardinti kaip nerimą arba baimę.

Na, vienas dalykas, kad tas darbo pradžios momentas, astrologiškai žvelgiant, buvo nelabai sėkmingas. Bet, manau, pagrindinė to jausmo priežastis buvo vieta, kur ta moteris ėmė dirbti. Tai buvo kalėjimas. Auditorė, gera specialistė, įpratusi dirbti sėkmingai ir būti sėkminga, klausia manęs: „Kas atsitiko? Kodėl taip yra, kad nenoriu dirbti? Siela nelimpa, nors tu ką. Tarsi kažkas labai negero vyktų”.

Vieta, kurioje dirbame, vis dėlto persmelkia ne tik tuos, kurie tiesiogiai su ja susiję, bet ir tuos, kurie yra iš dalies susiję. Juk kaliniai turi savo karmą, likimą. Savaime suprantama, kad ta vieta, kur jie yra, kalėjimas, taip pat turi savo karmą, likimą, vibraciją, lauką ir aurą. Ir ji, be abejonės, yra sunki. Tie, kurie susiję su ta vieta, liečiasi ir su ta karma, ir su ta aura, todėl gali gimti niūrumas – nesąmoningas, ateinantis per sapnus, per nuojautas ir t.t. Nėra lengva dirbti tokioje vietoje – reikalingas apskritai tam tikras didelis stabilumas, galbūt netgi nejautrumas, gebėjimas nekreipti dėmesio. O jeigu to nėra, jeigu žmogus yra jautrus, subtilus, tai jam ta vieta tiesiog yra visiškai netinkama. Manau, verta atidžiai pagalvoti, ar tai yra ta vieta, kur tu turi dirbti, ir vis dėlto pasirinkti teisingai.

Tai galioja ir daugybei kitų „sunkių“ profesijų: galbūt ne visose jose iš karto pasijunta neigiamas aplinkos poveikis, bet kur tiesiog yra sunkios aplinkybės, formuojančios sunkias energijas ir taip pat nelaimingą, pakankamai sunkią karmą, kurią atlaikyti nėra taip jau lengva. O karma akumuliuojasi, buvimas prastame lauke akumuliuojasi, kaupiasi ir po truputėlį, žmogui nuvargstant, senstant, įgyja vis didesnę jėgą.

Na, aš negąsdinu, bet noriu, kad žmonės atpažint situaciją. Kartais jie priskiria sau nesėkmes ir galvoja: „Ach, aš nevykėlis. Man nesiseka. Aš bijau. Aš nerimauju”. O kartais tai visai nėra to žmogaus problemos – taip yra dėl to, kad jis dirba tokioje sunkioje aplinkoje. Kad žmogus tokioje vietoje galėtų likti sėkmingas, sveikas, gyvastingas, džiugus, tiesiog reikėtų nuolat valytis, atsinaujinti energijų lygmenyje. Bet juk to nevyksta. O gaila…

Tai pasakytina taip pat apie žmones, kurie nuolat susiduria su mirtimi: dirba reanimacijoje, greitojoje pagalboje arba morge. Arba policijoje, kur nuolat susiduriama su žmogaus etikos, padorumo pažeidimais. Tai slegia. Net jeigu asmenybė ir bando nekreipti dėmesio: „Nusispjaut. Na ir kas?” arba „Aš darau gerą darbą”, bet sielą tai vargina ir alina. Sunku tokioj vietoj išlikti ilgą laiką darbingam ir sėkmingam – tam reikia vidinės jėgos, atsparumo.

Kai kurie žmonės apskritai turi daugiau stabilumo savo struktūroje – dažniausiai tai yra žemės stichijos zodiako ženklai (Jautis, Ožiaragis) – jiems lengviau ilgą laiką atlaikyti sunkias vibracijas. Arba fiksuoti ženklai, pavyzdžiui, Skorpionas, kuris daug pakelia ir atlaiko nesubyrėdamas. O štai kitiems gali būti žymiai sudėtingiau.

Ką gi tada daryti? Kaip ne kartą minėjau, pats nuostabiausias pagalbininkas – sąmoningas kvėpavimas. Grįžus po darbo būtų gerai ne alučio (ar ko nors stipriau) „trinktelėti“ kaip reikiant, kad kaip nors kuo greičiau užmiršti, kur buvau ir ką mačiau… bet kuo dažniau kvėpuoti, įsivaizduojant, kad Jūs iškvepiate visą susikaupusį skausmą, nusivylimą, nerimą, vargą, kad tai išeina iš Jūsų auros. Aišku, nėra taip jau lengva nugalėti inerciją, bet Jūs turite pasirinkimą. Galit tikėti, galit netikėti, bet, kad būtų rezultatas, reikia paprasčiausiai daryti.

Medikams, dirbantiems reanimacijoje, kalėjimo darbuotojams, kad nenužmogėtų, kad liktų sėkmingu ir džiugiu žmogumi, manau, tai yra būtina. Ir būtų labai gerai, kad tokiose vietose dirbantys žmonės turėtų instruktorius, kurie iš tikrųjų nuolat jiems galėtų padėti labai efektyviai grąžinti jėgas, pusiausvyrą. Galbūt tai ateities visuomenės dalykai. Kas žino? Ir dabar yra panašių dalykų, tačiau, ko gero, jie dar nėra pakankamai efektyvūs.

Yra baimių, kurios gali būti susijusios ne su darbu, o su gyvenamąja vieta: su kaimynu arba artimuoju – žmogumi, kuris, pats to neįtardamas, yra teroristas, mažasis despotas, arba tiesiog su žmogumi, aktyvuojančiu Jumyse kažkokį praeities karmos įspaudą. Tas dirgiklis, visą laiką esantis šalia Jūsų, gali būti mama, brangiausioji būtybė, kurios kažkodėl bijai, arba vyras, kurį myli, bet kuris visą laiką kažkodėl verčia jaustis auka. Na, tačiau tai yra šiek tiek kitokia istorija ir apie ją pakalbėsiu kitoje laidoje.

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų