Atsakymai į klausimus: apie sielą bei persikūnijimus. I Dalis

  / Sekmadienis, 23 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę, Ezoteriniai mokymai

Žurnalistė: Kas nutinka sielai, kai miršta fizinis kūnas?
N.G.Wolmer: Sielos gyvenimas – sudėtinga, gili paslaptis.
Nepretenduoju į absoliutų žinojimą – puikiai suvokiu, jog mano žinios – tik smiltelė beribiame pažinimo vandenyne. Absoliutų, visa aprėpiantį žinojimą, nesąlygotą jokių įtakų, papročių, proto ribotumo, turi tik visiškai nušvitusi sąmonė, realizavusi visas įmanomas gebas, dorybes, tobulą, išbaigtą įžvalgą, išmintį. Tokia yra budos sąmonė. Tai sąmonė, kuriai nebėra, ko dar reikėtų išmokti, ką dar reikėtų sužinoti, įžvelgti, – toks dalykas jai tiesiog neegzistuoja. Tai ir yra visiškai nušvitusi budos sąmonė. Dar vienas fenomenalus, paprastam protui nesuvokiams dalykas yra tai, jog visiškai nušvitusi budos sąmonė yra negrįžtamas procesas, tai yra jai nebeįmanoma kažką užmiršti, nežinoti, nebesuvokti, nebegalėti, prarasti nors dalį įgyto dorybingumo. Būtent todėl jis ir yra visiškas, tobulas, išbaigtas, galutinis nušvitimas, kokį pasiekė buda Šakjamunis. Sutarkime, kad aš dalysiuosi požiūriu, kuriame nėra pretenzijos į absoliučią tiesą.Tai mano patirtis, kuria galima tikėti arba ne.
Manau, fizinio kūno mirtis tik iš dalies paliečia esminį sielos gyvenimą. Kodėl?
Visų pirma todėl, jog vienam žmogiškajam įsikūnijimui užtikrinti, animuoti siela naudoja tik mažą savo šviesos kūno dalį, tik dalį savo esminės dvasinės esaties. Jos energija, dėmesys, švytėjmas, dvasingumas reikalingi daugeliui įsikūnijimų vienu metu. Argi gali tuomet iš esmės keistis esminis sielos būvis tik dėl to, jog sunyko, subyrėjo vieno jos įsikūnijimo grubiausias, trumpiausiai gyvenantis rūbas – fizinis kūnas?
Manau, kai kalbame apie žmogaus mirtį (nors teisingiau būtų šnekėti tik apie žmogaus fizinio kūno mirtį), teisinga būtų kalbėti ne apie pokyčius sieloje, kuri šiam žmogui nepriklauso, bet apie galimus pokyčius, paliečiančius tą sielos esaties dalį, kuri buvo glaudžiai susijusi su įsikūnijimu, pereinant į intensyvų fizinio kūno mirties virsmą (tai yra  tik apie mažą visos sielos esaties dalį).
Juk sielos pasaulyje, jos egzistencijos esminėje buveinėje, laikas neegzistuoja, visi įsikūnijimai jai vyksta vienu metu, kasdieniu protu nesuvokiamoje belaikėje realybėje. Jau astraliniame pasaulyje, kuris yra tik viena esmine pakopa vibruojantis aukščiau materialaus pasaulio, kuriame gyvena vienas grubiausių žmogaus astralinių kūnų, laiko nėra. Sielos realybėje pasaulis dar sudėtingesnis, vibruojantis dar aukštesniu dažniu, dar sunkiau suvokiamas.
Tiesą sakant, kai bandau žodžiais apibūdinti šį sudėtingą sielos buvimą aukščiau laiko esančioje realybėje, kurią matau įžvalgoje, regiu gyvenimą, kuriame praeitis – dabartis – ateitis yra tik maža šios realybės dedamoji, išgyvenama tarsi iš šono, neįnyrant į linijinio laiko tėkmę, kaip tai esti paprastų žmonių gyvenime. Joje visi įsikūnijimai yra nuolat esantys ir drauge pasibaigiantys, tuo pačiu metu kintantys ir nekintantys. Tai kažkuo primena nužydėjusios pienės struktūrą, kur kiekvienas pūkelis – įsikūnijimas, o siela – tai, kas yra centre. Kotas panašus į ryšį su pasaulio dvasiniu šaltiniu. Be abejo, tai tik grubus palyginimas, tačiau gal jis nors kiek padės pajausti išgyvenimą, kurį pati patyriau.
Nors daugelio protui tai, apie ką kalbu, turbūt atrodys labai sudėtinga, sielai būtent tokia būtis yra labai natūrali.

Šioje sielos realybėje fatumas, lemtis ir karma darniai susipina su laisve, pokyčiais. Praeitis, dabartis, ateitis kinta kartu – takioje, neatsiejamoje visumoje. Siela visuomet yra glaudžiame ryšyje su amžinąja, šventa, negimusia, nemirsiančia Dvasia. Todėl ji ir gali tapti mūsų sąžinės balsu, vadovauti asmenybei, kai iškyla pavojus sukysti, degraduoti.Tačiau žmogus dėl polinkio skirstyti, skaidyti, proto ir sąmonės dualumo, to nesuvokdamas, neretai atitolina save nuo dvasios, nuo sielos pasaulio.
Dėl to buvimą čia, materijoje, materialiame įsikūnijime su jo apribojimais, siela, per fizinį kūną prie jo priartėjusi, dažnai išgyvena kaip kankinantį, teikiantį išbandymus, bet ir verčiantį tobulėti.
Taigi, kai miršta žmogaus fizinis kūnas, sielai tai yra tiktai vieno jos įsikūnijimo grubiausiojo apvalkalo nykimo pradžia. Pokyčiai labiau paliečia astralinį, mentalinį, karminį sielos kūnus, kurie gyvena ilgiau nei fizinis. Pavyzdžiui, karminis kūnas, kol siela egzistuoja, niekad nemiršta, tik patiria pokyčius, virsmus – skirtingai nei astralinis. Jame kaupiama informacija – situacijų, sprendimų, poelgių, aplinkybių įrašai. Jis susieja asmenybę, visus žmogaus kūnus, sąmonę, pačią sielą su akašos kronikomis, kuriose yra įrašytas bet kokio įvykio, jausmo, minties, pojūčio, ketinimo įrašas – visa jo visuma, su smulkmenomis. Karminiame kūne kaupiasi didėjantis švytėjimas, kai auga bręstančios sielos dvasingumas, dorybingumas. Juk tas augantis dvasingumas, dorybingumas ir sudaro jos didėjančio švytėjimo esmę… Informacija kaupiama ir perduodama esminei sielos daliai, jos esminei informacijos talpyklei, įliejama į pagrindinį sielos išminties ir šviesos indą. Ši informacija apie patirtis, parnešamas iš visų įsikūnijimų, kartu su amžinosios dvasios išmintimi yra sielos evoliucijos pagrindas.

2 Responses to “Atsakymai į klausimus: apie sielą bei persikūnijimus. I Dalis”

  1. Ačiū už žinias, kurios įgalina praplėsti savo sąmonę ir pamažu prisiliesti prie Didžiosios Sąmonės vandenyno.

  2. aciu, buvo geras ir smagus sekmadieninis paskaitymas.

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų