Susitikimas su “anapusybe” senoje sodyboje

  / Šeštadienis, 16 sausio 2016 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis

… Panašus atvejis į šį man nutiko kiek vėliau, Lietuvos kaime. Mes patyrėme šį “nuotykį” kartu su mano vyru, juolab, jog jo įžvalga, kaip ir jautrumas energijoms bei astraliniam pasauliui buvo ne menkesnis, o kai  kuriose srityse – net geresnis, nei mano.

Mes išvykome ilsėtis į  kaimą prie ežero, labai senoje sodyboje, kur galėjome pailsėti vasaros pabaigoje.

Šalia augo obelys, nuo kurių byrėjo prinokę obuoliai, geltoni lapai jau krito ir suposi ant ežero vandens, sodyba dvelkė gilia senove. Joje viskas buvo palikta bei saugoma taip, kaip gyventa 19 amžiaus kaime – šulinys, mediniai suoleliai, lieptas, šiaudinis namo ir kluono stogas, rąstinis namas siauromis durimis, mažyčiai langeliai medinėmis langinėmis, senoviškos siauros,  kietos medinės lovos šiaudų čiužiniais, didelis sunkus stalas iš stambaus medžio rastų, senoviškos skrynios girgždančiais užraktais, liaudiškais raštais austos drobės, didžiuliai seni ošiantys vėjyje medžiai… Čia buvo stebėtina atmosfera, tarsi laikas tekėjo kita vaga, lyg didelių miestų, interneto dar neegzistuotų…

senoviska sodyba

Mus patraukė šios vietos autentiškumas bei ramybė, harmoninga, graži gamta.

Dienos metu viskas buvo puiku – rudenėjančios gamtos romantika, ramybė, ežero vandens raibuliavimas, didžiulių medžių ošimas jaudino širdį, kėlė pamirštus prisiminimus. Mes kūrenome laužą, tenkinomės paprastu maistu bei dirbome prie kompiuterių kiekvienas savo darbą.  Vakare ant liepto virš ežero žiūrėdavome į žvaigždes, meteoritus, kurie šiuo metu gausiai krito rugpjūčio dangumi. Buvome sutarę su draugais, jog galime čia ilsėtis, gyventi, jei netrikdysime nusistovėjusios tvarkos. Taip ir darėme, juolab, mūsų reikalavimai komfortui nebuvo dideli.

Tačiau sutemus, kuomet ateidavo laikas miegoti siaurutėse nepatogiose medinėse lovose, viskas pasikeisdavo. Mes ėmėme jausti, jog bandant užmigti, ant mūsų užgriūdavo kažkokia sunki, niūri energija, dėl kurios miegoti tapo beveik neįmanoma. Name iš tiesų tapdavo nemalonu – grindys girgždėjo, akivaizdžiai girdėjome, jog kažkas vaikšto, šiek tiek vilkdamas kojas.

tarsi rojaus zeme

Kuomet pabandėme išsiaiškinti, kame čia reikalas, abu pamatėme tą patį: namas tebebuvo gyvenamas…

Jame tebegyveno šio namo šeimininkė, tiksliau, seniai numirusios fiziniam pasauliui moters siela. Mes abu matėme senyvą kaulėtą, griežtą moterį, apsigobusią šviesia skara, tamsiais ilgais rūbais, susirišusią juosmenį austa juosta. Atrodo, ji buvo giliai tikinti – tai patvirtino ir senoviški paveikslai su Kristaus, Marijos atvaizdais viename iš kambarių.

Panašu, ji buvo pasipiktinusi, jog jos namuose lankosi pašaliniai žmonės. Naktį jį bandė miegoti vienoje iš lovų, užgriūdama mus. Perėjome į kitą lovą, tačiau ji, bambėdama, varė mus ir iš šios lovos. Dienos metu daugiausiai buvome lauke, dirbome prie didelio medinio stalo po obelimis, tačiau vakare, kuomet tekdavo grįžti į namą, istorija kartojosi – moteris nenorėjo matyti mūsų savo namuose. Ko gero, ji taip reagavo į visus pašaliečius, kurių nepažinojo – atrodė jau seniai įpykusi, įsiskaudinusi. Bambėjo, jog štai ir vėl kažkokie neaiškūs atėjūnai užėmė jos namus. Ji aršiai meldėsi, prašydama Jėzų ir Mariją ją apsaugoti ją, išvaryti pašaliečius. Kartais ji gailiai dejavo, prisimindama savo vyrą, vaikus, rypavo, kodėl jie ją paliko vieną.

8-signs copy

Kitą naktį bandėme įsitaisyti ant grindų, tačiau ir tai nepadėjo. Nepadėjo ir bandymas susišnekėti su nelaiminga siela –  nei tai, jog nuo to meto, kai ji gyveno šiame name, praėjo jau daugiau, nei šimtas metų, jog gimė ir numirė jau ne viena jos anūkų, vaikaičių karta. Ji negalėjo tuo patikėti, jautėsi vieniša, apleista. Saugodama namus, ji laukė, kol sugrįš jos artimieji. O juk namai, aplinka buvo beveik nepasikeitusi…

Dar vienas niuansas situacijoje buvo tas, jog šios sodybos naminukas, saugantis namus, buvo vienareikšmiškai jos pusėje. Jis jau ilgą laiką gyveno čia, kartu su šeimininke, kai ji buvo gyva ir numirusi, tęsė čia gyventi savo astraliniu kūnu bei ta sielos dalimi, kuri animavo jos buvusį įsikūnijimą.

Todėl, jis, matydamas šeimininkės poziciją, taip pat bandė mus iškeldinti : nuo stalo iš rankų keistai krisdavo daiktai, ėmė gesti kompiuteriai. Netrukus supratome, jog mums geriau surasti kitą vietą, kur esame laukiami.

kelione

Žinoma, galima buvo kažkaip atkakliai, aktyviai bandyti keisti situaciją, imti kautis už mums, kaip gyviesiems, bei gavusiems iš gyvųjų leidimą gyventi čia, teritoriją bei teises, įrodinėti senai moteriškei, jog ji numirė fiziniame kūne. Tačiau mes nusprendėme, jog teisingiau  bus palikti šią teritoriją tokią, kokia ji yra, suteikdami laikui galimybę po truputį, harmoningiau pakeisti tai, kas neišvengiamai turi pasikeisti.

Todėl netrukus išvažiavome ilsėtis bei dirbti kitur. Draugams mes nieko nepasakėme apie tikras priežastis.

Juk mažiau jautrūs žmonės, ko gero, iš vis nieko ypatingo čia nepajaustų, o mūsų kalbas įvertintų kaip keistuolių fantazijas.

Tai dar vienas ryškus atvejis, kuomet vaikiška siela ( o moteris akivaizdžiai tokia buvo, sprendžiant pagal jos  požiūrio ribotumą, tikėjimo dogmatizmą  bei baimę ką nors girdėti )  pati save įkalino, nenorėdama priimti realybės, kokia ji yra, neigdama akivaizdžius faktus, vedama didžiulio prisirišimo prie artimųjų, namų, materialaus pasaulio. Nežinia, kiek laiko dar reikės, kol ji paleis šį mažą pasaulėlį, į kurį taip kabinosi – sodybą, sustingusią laike, viliojančią vientisumu, ramybe, nuostabia gamta. Ką gi, kažkada ir tai praeis, kaip sako išminčiai…

siela palieka kuna

Kaip gi galima padėti šiai sielai? Visų pirma jos noras žinoti tiesą turėtų būti didesnis, nei prisirišimai, baimė paleisti tai, prie ko ji priprato. Tai yra, ji turi norėti tokios pagalbos.

Jei pokyčių baimė yra labai didelė, kartais tokiai sielai padėti tiesiog neįmanoma. Tuomet situacija pasikeičia tuomet, kuomet astralinė energija, leidžianti jai likti taip arti gyvųjų pasaulio, žemesniuose astraliniuose sluoksniuose, tiesiog sunyksta, išsisklaido. Tuomet tokios sielos realybė natūraliai ima keistis – ji nebegali matyti net astralinio atitikmens to materialus pasaulio, kuriame gyveno, tačiau jai ima vertis visai kitas pasaulis – šviesesnis, džiugesnis, kupinas didesnė laisvės, šviesos, grožio. Tai yra, aukštesnis astralinis pasaulis.  Čia ji pagaliau iš tiesų galės sutikti tas jai artimas sielas, kurių beviltiškai laukė, prisirišusi prie materialių namų, į kuriuos jie jau nebegali sugrįžti…

Na, o kokiu būdu galima sielai padėti dar ją auklėjant, nuo vaikystės, kad ji nepakliūtų į tokią liūdną, neefektyvią situaciją po fizinės mirties, kuomet ji taip stipriai kabinasi į materialųjį pasaulį, jog niekaip jo negali paleisti netgi po fizinės mirties. Dešimtis metų, o kartais ir daugiau tūnodama šalia tų vietų, kuriose gyveno, beviltiškai laukdama to, ko niekada nebus, atsisakydama pomirtinio pasaulio laisvės, šviesos, palaimos ?

Manau, visų pirma, žmogus turėtų būti mokomas, jog egzistuoja ne tik materialus pasaulis, bet ir kiti pasauliai – astralinis, mentalinis, dvasinis… Jog žmogus gyvena ne veną kartą, jog mes esame sielos, persikūnijančios daugybę kartų ir šiuose persikūnijimuose ugdančios save.  Jog fizinė mirtis yra neišvengiamas etapas, kaip ir gimimas ar branda. Jog jam reikia ruoštis taip pat, kaip ruošiamės egzaminams ar vedyboms, vaikų gimdymui ar profesionaliam darbui.

Jog pasiruošimas turėtų būti ne prieš mirtį, senatvėje, arba kuomet mums blogai, bet ir tuomet, kad mums gera. Juk fizinė mirtis nėra blogis – ji tik pabaiga sunkiausio, grubiausio sielos darbo viename iš jos tobulėjimo etapų. Jog fizinė mirtis taip pat nėra pabaiga ir mums brangių santykių – jie tiesiog pasikeičia, pereina į kitą kokybę, tačiau niekada nenutrūksta, jei to nenorime. Tai yra sielos ryšiai su jai brangiomis sielomis…

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų