Neprisirišimas I.

  / Sekmadienis, 02 lapkričio 2014 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis, Kitos dvasinės praktikos, Mokymai

( Iš N.G.Wolmer vedamo “Trijų brangenybių” klubo  susitikimo su ne vienus metus praktikuojančiais klubiečiais )

Matau, jog šiuo metu jūsų dvasiniame kelyje subrendo dar viena aktualija: daugeliui jūsų dėl pusiausvyros, ypač kai patiriate problemas, svarbu praktikuoti neprisirišimą.

Esate tame etape, kuomet suvokėte savo vertybes: besąlyginę meilę, atjautą, atsakomybę, įžvalgą, ramybę, pusiausvyrą, taikingumą, darbštumą, gerovę, visokeriopą švarą ir pan.. Labai trokštate jas išsiugdyti – ir materialias, ir charakterio bruožuose, ir santykiuose. Šis siekis, troškimas yra svarbus, bet tai užpildo tik vieną jūsų būties svarstyklių lėkštę. Kad šios pastangos neperaugtų į baimes, nerimą, į kompleksavimą arba egoizmą, yra svarbu prisiminti kitą svarstyklių lėkštę, kurioje – neprisirišimas, laisvė, nesusireikšminimas, nesureikšminimas visko, kas su jumis bevyktų.

Taip, mes darome viską, kad gyventume sveikai, dorai, švariai: stengiamės nekenkti pasauliui, nevogti, negirtuokliauti, siekti harmoningų santykių, dvasingos profesijos, gerovės. Darome viską, kad kaip galima šviesiau, greičiau suformuotume visokeriopą šviesią gerovę, tai yra, gerovę, pasiektą dorais būdais.

Visokeriopa šviesi gerovė – to siekti yra svarbu. Bet jei to siekio yra per daug,  jei jos siekiama per daug forsuojant, skubant, šis siekis perauga į egoizmą, iškerojusius troškimus, ambicijas, į per didelį susirūpinimą. Tuomet gyvename nuolatinėse įtampose, kad ko nors nėra, kad kas nors gali sunykti, o per tai – artėjama į baimes, nerimą, depresiją, kančią. Todėl svarbu jausti pusiausvyrą, aukso vidurį, kad eitume kartu su esmine gyvenimo, evoliucijos banga, kad skrietume jos ketera.

Svarbu, kad troškimai, siektinybės neperaugtų į egoizmą, susireikšminimą, baimes ir kompleksus. O taip įvyksta, jei troškimų per daug, jei per daug skubame ką nors įgyti, net jeigu tai ko siekiame – dorybės, doru būdu išauginta gerovė. Tokiu atveju visada gali padėti neprisirišimas.

ERELIS DANGUJE

Neprisirišk. Tavo kūnas čia gyvens mirksnį, kas su tavim benutiktų. Na, nebent tu taip praktikuosi, kad relizuotumei nemirtingo šviesos kūno lygmenį. Tačiau, oliala kiek dar iki to… Ar Kali jugoje tai iš viso įmanoma, kaip tai pavyko didžiajam Padmasambhvai, net jei praktikuosi dieną-naktį visą gyvenimą ?

(Komentaras: Aštuntame m.e. amžiuje gyvenęs didysis budizmo mokytojas Padmasambhava Maratikos oloje Nepale praktikavo ilgo gyvenimo praktiką. Po ilgo laiko, galų gale kartu su savo mokine bei sutuoktine Ješe Cogyal jis realizavo šią ilgo gyvenimo praktiką, tuo pačiu išskaidydamas savo kūną į šviesą. Nuo tol jis, pagal budizmo šaltinių liudijimus, sugeba manifestuoti savo kūną, surinkdamas jį iš šviesos ten, kur jam tai reikalinga. Taigi, ši amžino gyvenimo siddhi reiškiasi sudėtingiau, nei mes įsivaizduotume, jog kažkas tiesiog amžinai gyvena nesenstančiame kūne. Ši siddhi – tai ir šviesos kūno, ir laisvės nuo materijos pančių bei mirties realizavimas. Nors panašūs faktai gali stebinti, šokiruoti, tačiau dokumentiniai liudijimai apie panašių siddhi pasireiškimus pasiekia mus ir šiandieniniais laikais. Yra ne vienas naujųjų laikų budizmo mokytojas, kuris, savaitę prieš apleidžiant šią realybę, prašo savo mokinius visiškai užmūryto jo fizinį kūną mažame statinėlyje. Nuo to laiko jis, būdamas užmūrytas,  nebegauna nei vandens, nei maisto, nei saulės, yra nebematomas, nebepasiekiamas, įeina į vis gilėjančią meditaciją. Jos pabaigoje – fizinio kūno išskaidymas į šviesą. Trukdyti mokytoją, išmūryti statinį anksčiau, nei po savaitės, yra draudžiama. Paprastai tokiu atveju, po savaitės, liudininkų akivaizdoje  išmūrijus statinį, kuriame buvo guru,  randami tiktai nagai bei plaukai.  Paties guru fizinis kūnas jau būna išskaidytas į šviesą.

Tiesa, 20 a. antroje pusėje Kinijos kontroliuojamoje Tibeto teritorijoje buvo vienas atvejis, kuomet, mokytoją užmūrijus paskutinei kelionei, maoistai, nebodami mokinių draudimų ir prašymų, išardė statinį, kuriame buvo užsidaręs mokytojas, kad pažiūrėtų, kas ten vyksta – ar tei ne šarlatanizmas. Savaitė dar nebuvo praėjusi. Tai, ką jie rado viduje, buvo susitraukęs iki vieno metro ilgio mokytojo kūnas, panašus į mumiją. Virsmas dar nebuvo užsibaigęs…  Kitais atvejais, per savaitę procesas baigdavosi sėkmingai, mokytojui išskaidžius fizinį kūną į šviesą.)

Rainbow On Summer Sky Desktop Background

Tačiau net jei siektum panašaus fantastiško pasiekimo, juo labiau reikės praktikuoti neprisirišimą – prie kūno, prie mirtingumo, prie materialios gerovės. Mes liekame bangos viršūnėje, kai mes tuo pat metu ir siekiame, ir neprisirišame. Siek ir stenkis, bet visada būk pasiruošęs atiduoti tai, jei reikėtų. Neprisirišk. Gyvenimas – mirksnis, iliuzija, maja, žaidimas, tuštuma. Visi rūpesčiai, kuriuos dabar išgyvename, yra mažo skruzdėliuko rūpesčiai. Galaktikų spiečių akivaizdoje tas mūsų krutėjimas yra judėjimas dulkelės viduje… Bus tų rūpesčių, bus tų džiaugsmų. Visko… Dauguma mūsų rūpesčių yra niekai, amžinybėje nepaliekantys pėdsako.

Sūtrose rašoma, kaip dvasinis praktikas turi žiūrėti į rūpesčius: „Žiūrėk kaip į vandens burbulus per lietų, kaip į kiškio ragus, kaip į nepagimdytos motinos kūdikį.“ Tai yra žiūrėk kaip į tuštumą, kaip į mąją, kaip į iliuziją. Ir per tai išvaduok save. Kai taip žiūri, tai leidžia tau pasakyti: „ A, niekai visa tai“. Dauguma rūpesčių, kuriuose mes užsispaudžiame, kuriuos išgyvename taip, lyg mus kankintų įkaitintomis replėmis, yra rūpesčiai dėl pinigų. Tačiau pažvelkime į tai iš kitos pusės: net jei tos mūsų pačios didžiausios baimės realizuotųsi, mes, greičiausiai, vis tiek galėtume prasimaitinti, nemirtume iš bado, dar ir kaip nors apsirengę būtume, nemirtume iš šalčio.. Į skolų duobę sėsi, bankrutuosi? Kaip nors išgyvensi. Kiekvieną dieną stengsies, spręsi ir kaip nors bus. Taigi, net didžiausi pavojai, susiję su pinigais, kurie mums dažnai kelia didžiausias baimes, nėra mirtini pavojai. Tačiau mes juos taip sureikšminame, tarsi kalba eitų apie tai, jog bandome išvengti mirties bausmės ar kankinimų ugnimi ar dar ko panašaus, ar baisenio už mirtį. Visos šios kančios – tai mūsų ego, mūsų ambicijų kančios, mūsų  proto kūryba, dėl kurios tampame nelaimingi. Keista, ar ne ? Atrodo, kam užsiimti tokia veikla, kūryba, kuri neša kančią?  Tai nedarykime, keiskime. Paslaptis tame, kad tai įvyksta po truputį, nejuntamai. Pinigų bei turto sureikšminimo, vidinio įsitempimo procesai vyksta nejuntamai. Tai pažvelkime kitaip – tai nemirtini reikalai, jie net nesusiję su tikruoju išlikimu, o tik su komfortu. Visuomet darysi, ką gali. Visą laik stengsies kurti gerovę, nekenkti, šnekėsi mantras, praktikuosi ir sukursi sau pakankamai saugų gyvenimą.

lapas ir rasa is arti horizont

Tuštuma tai. Tuštuma. Dvasios žaidimas. Iliuzija, maja.

Ir vis dėlto skolos yra skolos. Vienoje rankoje – skolos, kitoje – iliuzija. Nagi… Gyvenimas toks ir yra.

Pasauliečio sąmonė yra duali, protas operuoja dualiomis sąvokomis. Tačiau gyvena jis nedualiai, paradoksaliai, to net nesuprasdamas. Pagalvokime: kiekvienas žmogus, bent jau protu, nori būti sveikas. Tačiau kiekvienas paprastas pasaulietis beveik kas vakarą nuodijasi: išmaukia vyno stiklą ar brendžio. Ypač verslininkai, kurie patiria dideles įtampas dieną. Juk kiekvienas nori gyventi sveikai ir stengiasi: iš ryto dirba, kad galėtų laimingai, sveikai gyventi, o vakare nuodijasi. Argi tai logiška? Tai yra nesąmonė. Kaip jis tai suderina? Niekaip – jis to nederina. Jis mano, kad gyvena dualiame pasaulyje, logiškame pasaulyje, bet iš tiesų tai gyvenimas paradoksų, absurdo pasaulis ir nieko… Tačiau jis to nelogiškumo, absurdiškumo nemato, neaprėpia. To, kad gyvenimas išeina už gerai – blogai ribų į nedualią absurdo erdvę. Juk ji būtent tokia yra, kai tuo pačiu metu daromi priešingomis kryptimis nukreipti veiksmai. Tiesą sakant, šis absurdiškumas, paradoksalumas bei erdvė, esanti už jų, gąsdina paprasto pasauliečio protą, jis stengiasi apie tai negalvoti, tačiau vistiek jaučia nerimą ir tai tampa dar viena priežastimi, kodėl reikia gerti, o iš ryto dar labai stengtis dėl sveikatos ir ramaus gyvenimo. Mes dažnai galvojame, jog ramybę mums užtikrins pinigai. Tačiau jie jos neužtikrins, jeigu pinigų siekdami, sugriausime savo vientisumą, fizinę bei psichinę ramybę.

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų