SIELA, KURIAI PAVYKO SUSIVOKTI 

  / Pirmadienis, 25 sausio 2016 / Paskelbta: Autorės mintys

Esu patyrusi istorijų,  kuomet išėjusiai sielai pavyko nuostabiu būdu padėti susivokti, tačiau šiuo atveju tai buvo žymiai vyresnė siela, gebanti išgirsti, atliepti. Vieną tokį atvejį  čia noriu papasakoti.

Tai yra tikra istorija, kuri nutiko, kuomet anapus išėjo vienas iš mano vyro giminių.

Galbūt, šis pavyzdys padės ir kitiems, kurie, išlydėję artimuosius anapus, jaučiate, jog jie kenčia, kreipiasi  į jus pagalbos, tačiau jos negauna…

Prieš “išeinant” tai buvo aukštas, išvaizdus vyras, jau senyvo amžiaus, jaunystėje žavus ir aistringas, puikiai grojęs akordeonu. Stiprus dvasia, savo gyvenime patyręs nemažai vargo, taip pat ir sovietmečio tremtį į Sibirą. Amputuota iki kelio viena koja,  luošas, sergantis, praplikęs, tačiau nepasidavęs liūdesiui, išdidus, geranoriškas,  jis dažnai juokavo, o išėjo, staiga miręs nuo infarkto. Pakilęs eiti, staiga susmuko… Pavadinkime jį Leonu, nors tai nėra tikrasis jo vardas..

Taip staiga mirus, Leonui, ko gero, buvo nelengva susivokti, kas nutiko. Tai aš ir mano vyras supratome, kuomet, pabandę su išėjusiu   susisiekti,  supratome, jog jis buvo sutrikęs, pyko, jog jo negirdėjo, ignoravo artimieji. Jis tebekentė nepatogumus dėl luošos kojos, senatvės, nors to galima buvo  išvengti tame pasaulyje, kur jis dabar buvo.

Kai bandėme išėjusiam paaiškinti, jog jo fizinis kūnas mirė, Leonas niekaip negalėjo tuo patikėti, manė, kad tai nesąmonė.  Jam, mėgstančiam jumorą, tai atrodė neįtikėtina. Jis galvojo, jog su juo kaip nors nevykusiai juokaujama arba kad tai tiesiog netiesa, ar kad įvyko kažkoks nesusipratimas, kuris tuoj išaiškės.  Žmogus manė, jog iš esmės niekas nepasikeitė, jog jis jaučiasi taip, kaip anksčiau. Jis atsisakė kreipti dėmesį į tuos skirtumus, kurie atsirado jo pasaulyje.

JAUNYSTĖ, KURI PRIKELIA NET PO MIRTIES

Po ilgų įtikinėjimų pagaliau pavyko prisibelsti į Leono sąmonę. Tai įvyko tuomet, kai aš, neviltyje, jog šis žmogus tebekenčia luošumą, senatvę, nors galėtų patirti lengvumą, prabilau apie jo jaunystę. Be abejo, mes tuomet bendravome mintimis.

Kreipiausi į jį : prisimink, Leonai, koks tu buvai jaunystėje. Pameni, kaip puikiai grojai armonika, kaip ugningai šokai, šokdindamas įkaitusias šokyje jaunas merginas? Pameni, koks buvai žavus, stiprus ir sveikas, kaip užkrėsdavai džiaugsmu ir juokais aplinkinius, kaip buvai kompanijos siela? Suvok, dabar tu esi pasaulyje, kuriame, jei tik leisi sau, jei tik patikėsi, vėl tapsi jaunas ir sveikas, stiprus ir žavus kaip jaunystėje.

Tavo koja taps sveika ir tu vėl galėsi šokti, kaip kadaise. Nejaugi tu nenori to išbandyti? Ričardai, patikėk, apsidairyk, tai ne juokai, ne nesąmonė – dabar tu esi pasaulyje, kur beveik viskas įmanoma, kur realybė paklūsta tavo mintims, tam, kuo tu tiki. Tiesiog patikėk, išbandyk, panorėk.  Panorėk vėl būti sveikas. Ryškiai prisimink, koks tu buvai, kai buvai jaunas  ir panorėk, pasakyk sau, kad vėl turi abi kojas, jog vėl gali šokti, jog viskas įmanoma, jog esi jaunas…”

Kaip bebūtų keista, tai padėjo. Leonas išgirdo mane. Ko gero, visi norime būti jauni ir sveiki, patirti džiaugsmingą jaunystę… Vos ne iš karto pamatėme, jog Leono išvaizda anapusybėje pradėjo keistis. Tai pribloškė mus, kaip ir išėjusiojo sielą. Tokie greiti pokyčiai atrodė neįtikėtini – tai atrodė panašu į efektus fantastiniame filme. Jis iš tiesų  keitėsi, tapdamas vis jaunesnis, kol jo išvaizda nusistovėjo maždaug ties 30 metų. Jis tapo lieknesnis, aukštesnis, nei prieš išeinant, išsitiesė, galvą papuošė kupeta juodų garbanotų plaukų, viltingai sukibirkščiavo akys.  Leonas niekaip negalėjo patikėti, jog jo kojos – vėl lengvos ir sveikos, kaip jaunystėje. Jis tikrino jas, pasišokėdamas. Tuo pačiu ėmė keistis ir jo būsena. Jis kvatojo, šaukė – aš vėl jaunas ir sveikas, tai tiesa!  Viešpatie, ačiū tau, aš sveikas… Sunku buvo patikėti ir mums – pokyčiai atrodė neįtikėtini…

earth-wallpapers-12

Paradoksalu… Pomirtinis paradoksas, kurį matėme, buvo tas, jog po mirties Leonas patikėjo, jog jis mirė tuomet, kai vėl pasijuto ypač gyvas, jaunas, sveikas ir džiugus, kaip jaunystėje…

Paradoksalu, tačiau toks ir yra fizinės mirties paradoksas, jog jos nėra. Jog ji grąžina vertąjį link ryškesnio, džiugesnio gyvenimo nei tas, kuris buvo prieš mirtį… Tą regėjome abu: sunku buvo pasakyti apie žmogų, kurį regėjome, jog tai išėjęs, numiręs, jog tai išėjusi siela. Mums tai buvo žmogus, gyvesnis, nei anksčiau, tas pats žmogus, tik regimas ne fizinėmis akimis, o kitu, gilesniu regėjimu. Mirties nėra – yra kitimai, perėjimas iš grubaus, tankaus, mirtingo materijos pasaulio į takesnį, lengvesnį pasaulį, kupiną žymiai didesnės laisvės tiems, kurie tai renkasi. Išlieka visa prasminga gyvybė, visa patirtis, visa sąmonė, jei tik mes leidžiame, kad taip būtų, jei neužsigniaužiame netikėjime. Čia galima rasti viską, ko ieškome – ar tai suvokiame, ar ne.

Tie, kurie renkasi siaubą ar karą, grubumą, ligas ar nelaimes, priešus – suranda juos. Tie, kurie renkasi nebūtį – gali patirti ir ją, vietoj berinio “pomirtinio”  pasaulio džiaugsmo ir grožio patirdami nebūtį ligi pat kito įsikūnijimo…

 

Tie, kurie renkasi šviesą, laisvę, džiugumą, grožį, įkvėptumą – suranda juos. Be abejo, yra dar ir karma, tačiau mūsų pasirinkimas tuoj pat po fizinės mirties, ką leidžiame sau jausti, mąstyti, kur link save kreipiame, taip pat labai daug reiškia. Juk būtent tokiu būdu taip pat koreguojama karma!…

Po to, kai Leonas susivokė, jog jis nebeturi fizinio kūno ir prieš jį atsiveria naujas pasaulis, jis atsigręžė į jį, ėmė regėti šį naują pasaulį. Tai keitė ir jį patį – iš pasauliečio, žmogaus, kokį pažinojome, jis vis labiau tapo esme, semiančia šviesą iš pasaulio, kuriame jis dabar buvo,  iš dvasios šaltinio. Mes matėme, kaip jo sąmonė, kiekvieną kartą mums bendraujant, tapdavo platesnė, labiau atsivėrusi sielos šviesai, persiimanti jos išmintimi. Leonas, tiksliau ta sielos dalis, kuri dalyvavo šiame įsikūnijime, ėmė keistis. Atrodė, jog jo pasaulis tampa vis platesnis.

Jautėme, jog jo sąmonė ir išmintis tampa didesnė, nei mūsų. Netrukus pajutome, jog dabar jau  jis gali duoti mums patarimus, padėti mums, kaip anksčiau mes bandėme padėti jam.

Jutome, jog būtybė, su kuria bendraujame, jau nebetelpa tame, ką pažinojome kaip Leoną. Dabar jis jau buvo kažkas žymiai daugiau, nei tai, ką pažinojome anksčiau.

Dabar jau nebeprisimenu visko, kas tuomet vyko mano su vyru bendravime su šia siela, ką patarėme vienas kitiems.  Juk tai vyko prieš daug metų. Galiu tik pasakyti, jog tai buvo naudinga ir įdomu abiem pusėms.

1716

Vieną dieną mano vyras man tarė:

– Mano tėvas nuo šiol mažiau bendraus su mumis.

Paklausiau, kodėl.

Vyras atsakė:

– Naktį prabudau, pajutęs, jog kažkas sėdi ant lovos šalia manes. Buvo pojūtis, jog į mane žiūri su didžiule meile.

Aš paklausiau:

– Tėti, čia tu?.

Leonas (mums jis vis dar tebuvo toks) atsakė:

– Taip, sūnau.

PASAKA PRABUNDANT

Verta dar pridurti kai ką apie tėvo bei sūnaus santykius jo vaikystėje. Vyras ne kartą man minėjo, jog jo vaikystė buvo labai laiminga. Jog tai jo turtas –  prisiminimai apie vaikystę, ir tai, kad ji tokia buvo.

Lengvai suprasite kodėl, jei papasakosiu, kaip tėvas keldavo sūnų į mokyklą iki pat šeštos klasės.

Vaikas sunkiai užmigdavo, o anksti iš ryto, kuomet reikėdavo keltis į mokyklą, niekaip negalėdavo prabusti. Tėvas atsisėsdavo šalia ant lovos ir pradėdavo skaityti jam pasaką. Taip vaikas, kuris buvo smalsus ir labai mėgo pasakas, po truputį busdavo iš miegų, kol galutinai išsibudindavo, smalsiai laukdamas, kas – gi nutiks toliau.

Jei net ir tai nepadėdavo, tėvas, suvyniojęs vaiką į apklotą, nešdavo į virtuvę, kur jau buvo paruošti pusryčiai. Čia, klausant pasakos tęsinio, užuodžiant pusryčių kvapus, tėvo raginimus atsibusti pusrytėliams, miegas galutinai atsitraukdavo, o grįžimas iš sapnų pasaulio į mokinuko tikrovę įvykdavo mažiausiai skausmingai…  Neįtikėtina, jog tėvas tai darė tiek metų…

Grįžkime į ankstesnę istoriją: joje tėvas, Leonardas, jau buvo išėjęs anapus ir vieną naktį sūnus pajuto jį sėdint šalia, ant lovos.

 

zibureliai piesinys

TIKROJI MEILĖ GYVENIMO KNYGOJE

– Tėti, ką tu čia veiki, kodėl sėdi šalia manęs?

– Nuo šiol aš būsiu labiau užsiėmęs, todėl galėsiu tik kartais bendrauti su jumis, todėl atėjau…

Vyras paklausė:

– Kodėl, ką tu veiksi ?

Leonas  atsakė:

– “Aš gavau užduotį. Mano globėjai, mokytojai,  davė man užduotį – surinkti visus prisiminimus apie tikrą, nuoširdžią, nesavanaudišką meilę. Visus momentus, kuriuose aš pats ją jaučiau kam nors. Arba meilę, kurią kas nors kitas ją  jautė man. Arba kuomet buvo abipuse meilė.

Aš turiu grįžti į visus šiuo momentus ir surinkti juos į savo gyvenimo knygą, kaip įrašus. Sudėti juos į ją,  kol jie dar neužsimiršo, kol jie yra gyvi mano atmintyje. Tai ir yra mano darbas, kurį turiu padaryti. Kol tai vyks, mažiau tegalėsiu su jumis bendrauti. “

Taip ir buvo – kurį laiką Leonas žymiai rečiau su mumis susisiekdavo, o mes nenorėjome jo trukdyti.

Taigi, tapo visiškai aišku, kodėl tėvas grįžo  pasėdėti prie miegančio sūnaus, dabar jau didelio, tačiau taip pat mylimo, kaip ir anksčiau…

tevas ir sunus vejyje

PO SEPTYNIŲ SAVAIČIŲ – TOLIMA KELIONĖ…

Kuomet jis vėl su mumis susisiekė, nuo jo išėjimo buvo praėjusios septynios savaitės, arba 49 dienos. Šį kartą jis mums pasakė:

– Nuo dabar mes beveik nebendrausime. Manęs laukia tolima kelionė, todėl susisiekti bus beveik neįmanoma. Viską, ką reikėjo padaryti čia, šalia gyvųjų pasaulio, aš jau atlikau. Likite sveiki, telydi jus palaiminimas. Aš galėsiu jus stebėti, tačiau susisiekti galėsime tik išskirtiniais atvejais… Ačiū už viską, brangieji, sudie, myliu jus …

Keista – kuomet parašiau žodžius “Ačiū už viską, sudie, myliu jus…”, buvo gili naktis. Staiga pats įsijungė spausdintuvas, nors nieko nespausdinau, patarškėjo, patarškėjo ir nutilo… Pažiūrėjau į laikrodį – jis rodė 01:01 val. Nusišypsojau – ačiū, Leonai, už ženklus. Pajutau jį priartėjus, su didele meile žvelgiant į tai, ką rašau. Kaip visada, jaučiau jo pritarimą ir palaikymą. Jaučiu, mes tikrai susitiksime… Juk išsiskyrimo iš tiesų ir nėra…

Ką gi, ši istorija galėtų įkvėpti tuos, kurie su didele baime galvoja apie mirtį, apie tai, kas vyks po jos. Ji gali paguosti tuos, kurie manote, jog neįmanoma susisiekti su išėjusiais anapus artimaisiais. Tai įmanoma. Toks bendravimas gali padėti tiek išėjusiai sielai, tiek tiems, kurie liko gyventi šiapus, materialiame pasaulyje.

Vis-gi, bendraujant su pasauliu, kuris glūdi anapus Siksto upės, vertėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Jos reikalingos, kad toks bendravimas būtų apsaugotas nuo gausių pavojų, susijusių su astraliniu pasauliu, kuomet jame bendrauti veržiasi nepatyręs šioje srityje žmogus.

Kaip tai daryti, aprašysiu straipsnyje “KAIP BENDRAUTI SU IŠĖJUSIAIS, NESUKURIANT PROBLEMŲ”…

149286_10151363247377169_2042734700_n copy

 

 

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų