Atsiveriantys įsikūnijimai: III dalis. Neabejok – mes būtinai susitiksime…

  / Ketvirtadienis, 07 rugpjūčio 2014 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis, Kūryba

Sesijos pradžia: indėnas, laikantis širdį…

Taigi šios kvėpavimo sesijos metu, po galingo kvėpavimo, panirus į gilesnę kvėpavimo integracijos dalį, Rūtai atsivėrė ją pribloškęs vaizdas, apie kurį ji prabilo taip:

 – Matau, kad mano ranka panirusi į gulinčio ant akmeninio altoriaus žmogaus krūtinę. Pirštai užčiuopia dar plakančią širdį mano saujoje. Aiškiai žinau, jog tai darau ne pirmą kartą – judesys, kuriuo ruošiuosi išplėšti širdį  iš krūtinės, man gerai žinomas, atidirbtas. Aš jau iš karto žinau, ką toliau darysiu… Tai absoliučios, galutinės pergalės, visiško priešo sunaikinimo momentas, jo jėgos perėmimas.

Kai šis vaizdinys atsivėrė, jauna,  graži moteris, vardu Rūta, dingo – savo sąmone, jausmais tuo metu ji buvo tvirtas, jaunas, gan aršus aukšto rango indėnų  genties karys, išdidžiai švenčiantis savo pergalę. Jis viską darė taip, kaip ir privalėjo daryti šioje karingoje indėnų gentyje po iškovotos pergalės, švęsdamas šventę, aukodamas dievams aukas. Jis atrodė pergalingai ir bauginančiai, tarsi karo dievas. To ir reikėjo.  Neužteko nugalėti priešą – reikėjo išplėšti jam iš krūtinės širdį, perimti jėgą, srovenančią šiame kraujyje, visam laikui, tobulai įtvirtinti pergalę, kartu su dievais ją išdidžiai atšvęsti… Priešais ant akmeninio altoriaus gulintis žmogus nebeturėjo jokių šansų išlikti.

Šio momento vaizdinys Rūtai atsivėrė nuo rankos, susmigusios į krūtinę.

Aztec Priest by Sofia Vale CruzVienu mirksniu anksčiau  prieš tai šioje realybėje ji, dabar jau indėnas karys, buvo tiksliu greitu judesiu ritualiniu peiliu prapjovusi priešo krūtinę. Po to meistriškai, su pasididžiavimu, išplėšė širdį ir galingu judesiu iškėlė ją virš galvos, aukodamas dievams. Pergalės apoteozė!!! Karys sąmoningai, išdidžiai leido kraujo čiurkšlei sroventi jam į burną. Po to, atsikandęs dalį širdies, perdavė ją keliems labiausiai nusipelniusiems kariams. Jie pakartojo jo veiksmą, taip pat varvindami kraują sau į burną, atsikąsdami širdies, su pasimėgavimu, aistra per šį ritualą susiliedami su nugalėto žmogaus gyvybės jėga, atmintimi, patirtimi, esančia kraujyje. Matėsi, jog šis susiliejimas su priešu per kraują jiems buvo įprastas ritualas ir daug reiškė… Kaip Rūta jautė, tai buvo daroma tuo pat metu ne vienoje vietoje, aukojami buvo iš karto keli žmonės…

Nors indėnui, kuriuo tuo metu jautėsi moteris, tai buvo įprasta, tačiau Rūtos asmenybei tai buvo šokiruojanti patirtis. Ko gero, dėl šio vidinio pasipriešinimo pamatytam vaizdui, kaip vėliau minėjo, ją „išmetė“ iš šios istorijos.

Istorija staiga nutrūko, tačiau vaizdas nenutrūko, o „peršoko“ į kitą istoriją, kitą laikotarpį.

Persikėlimas į kitą įsikūnijimą

Joje Rūta staiga atsirado ramaus, tyro ežero viduryje. Tai buvo jau kita šalis, kažkur tropikuose.  Ji, dabar jau tamsiaodis  jaunas pusnuogis žvejas,  sėdėjo valtelėje ir ramiai žvejojo. Nieko daugiau – ramybė, jokio kraujo, jokių aukojimų. Tik tamsus vėsus vanduo, tekanti saulė, laukimas, kada pagaliau užkibs žuvis…

– Pradžioje atrodė, jog šis regėjimas teiks tik palaimą, – prabilo Rūta. -Aš sėdėjau ir žiūrėjau į tekančios saulės nušviestą vandenį, uodžiau drėgną dumblių ir drėgmės kvapą. Stebėjau, kaip tyliai vandens paviršiumi plaukia rūkas, kildamas ir  tirpdamas kylančios saulės spinduliuose. Kokia palaima stebėti, kaip blyksi smulkios žuvytės, pasirodančios ir dingstančios vandenyje. Taip aiškiai žinojau, kad saulė tuoj tuoj pakils ir viską aplinkui užlies šiluma ir ryškia šviesa. Jau iš anksto įsivaizdavau, kaip, prigaudęs žuvų, skaniai jas iškepsiu ant laužo. Nosį erzino būsimas šviežios kepamos žuvies ir  dūmų kvapas. Mano laimei nieko netrūko. Gyvenimas buvo nuostabus…

Tačiau vyro laimė truko neilgai. Staiga valtelės dugną sudrebino stiprus smūgis… Valtis pavojingai susiūbavo. Nepakako to – kitas smūgis, tučtuojau vėl sudrebinęs valtelę, buvo dar stipresnis ir tiek ją perkreipė, jog ji staiga apsivertė. Žvejys, nespėjęs susiorientuoti, negrabiai pūkštelėjo į vandenį, su siaubu regėdamas, kaip iš vandens išnyra didžiuliai krokodilo nasrai, atsiverdami ir susiskliausdami ties jo liemeniu, kaip į vandenį pliaukšteli didžiulė uodega…

Dar mirksnis, ir kūną pervėrė baisus skausmas. Vanduo nusidažė kraujo spalva, vargšo vyro riksmai perskrodė ežero tylą. Blaškymasis, šūksniai nepadėjo – netrukus krokodilas jau plukdė vyro kūną po vandeniu gilyn, gilyn, kol galų gale šis didžiulis roplys po šiokio tokio niurkymo įspraudė nebekvėpuojantį kūną ežero gelmėje po pūvančiu didžiuliu medžio rąstu. Kas galėjo pamanyti, jog šis baisusis krokodilas vėliau taps toks savas…

Įdomiausia tai, kad vyriškio sąmonėje vaizdas viso to, kas vyksta, nenutrūko – ši povandeninė realybė tęsėsi tiek žvejui, tiek moteriai, esančiai kvėpavimo sesijoje.

Žvejys jautėsi taip, tarsi tebebūtų kūne, kurį krokodilas nuvilko po medžiu, tačiau žmogus nebejautė skausmo. Visgi jo sąmonė, giliai persmelkusi šį kūną, niekaip negalėjo suvokti, jog žmogiškoji žvejo realybė jau pasibaigė. Ne, jam ji tęsėsi ir dar kaip !!!

–      Bet juk aš tebesu gyvas!!! Aš viską matau, aš užspaustas čia, po rąstu, vandenyje!!! Man reikia greitai iš čia išlįsti… – susijaudinusi šnekėjo Rūta.

–       Šis kūnas numirė, jis negyvas, suvok tai, – ramiai atliepė Raimundas.

–      Kaip aš galiu būti negyvas, jei viską matau, jaučiu? – sutrikusi atsakė Rūta.

–      Ką gi, pasakyk, ar šis kūnas po rąstu kvėpuoja?

–       Ne, nekvėpuoja, – akimirką padvejojusi atsakė Rūta.

–       Ar tikrai?

–       Ne, tikrai nekvėpuoja.

–       Ar tu tebejauti skausmą?

–       Nejaučiu.

–       Taip kaipgi tu gali būti ten gyvas, nejausdamas skausmo sumaitotame nuskendusiame kūne ir drauge būti čia?

–        Bet man vis tiek  labai negera. Toks jausmas, kad esu ten, po medžiu, tame kūne,  tik niekaip negaliu išlįsti iš po rąsto. Mane kažkas laiko. Ką aš turiu dabar daryti? Noriu ištrūkti, nenoriu ten likti, – su siaubu akyse kalbėjo Rūta.

ilgiausias-pasaulyje-krokodilas-daugiau-kaip-6-metru-ilgio-60509143Jai visai rimtai žvejo realybė vis dar tebebuvo jos realybė.  Kvėpavimo metu pakilusios energijos buvo tokios galingos, jog įvedė ją į pačią šio karminio įrašo gelmę su visa pritrenkiančia mirties ir pomirtinio įrašo pilnatve. Jai tebesitęsė žvejo, išgyvenančio šią baisią mirties transformaciją, realybė. Pasirodo, žvejo fiziniam  kūnui nustojus kvėpuoti, jo sąmonė, siela tebetęsė šią realybę likdama jau nekvėpuojančiame fiziniame  kūne, po vandeniu. Žvejo sąmonei, kurio kūną pasigrobė krokodilas, nebuvo jokios problemos ten likti kūnui nebekvėpuojant, tai yra po jo fizinės mirties. Atvirkščiai, būtent tai ir atrodė neišvengiama, natūralu. Nebuvo jokio susivokimo, jog  gali būti kitaip. Jog sąmonė, siela gali keliauti kažkur kitur, netūnoti čia, vandenyje, šalia žuvusio kūno. Nebuvo jokio susivokimo, jog kūnas nebetinka tolesniam gyvenimui. Deja, dar labai ilgai vyriškio sąmonė, sielos fragmentas, susijęs su šiuo fiziniu kūnu, kabinosi į šitą kūną kaip į vienintelę vietą, kur galima būti, – tęsė gyventi ežere, po vandeniu.

Ėjo valanda po valandos, diena po dienos po to, kai krokodilas, užkišęs kūną už rąsto, dar  porą kartų aršiai jį krimstelėjęs, apsisukęs nuplaukė sudrumsto vandens gelmėn,  kūnas liko ežero vandenų prieblandoje…  Žvejo sąmonė galėjo toliau stebėti (bent jau Rūta taip jautė), kaip iš kūno toliau teka kraujas, nudažydamas vandenį, kaip vandenyje siūbuoja, vandens supamos, apkramtytos rankos, kojos…

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų