Klausimas: Esu gimusi tarp Vėžio ir Dvynio. Koks geriausias laikas susirasti save?

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Gimimo diena

Klausimas: Esu gimusi tarp Vėžio ir Dvynio. Koks geriausias laikas susirasti save?

Nijolė Gabija Wolmer: Net penkios planetos jūsų horoskope yra Dvyniuose. Vienas dalykas, kad Dvyniams apskritai dabar yra gana sudėtingas laikas, nes Dvynių zodiako ženkle šiuo metu yra Besileidžiantis karminis mazgas Ketu. Ir kol jis judės Dvyniais (o tai bus dar apie metus), deja, tai ir bus daugiau ne savęs suradimo, o praeities istorijų išrišimo, karminių skolų atidavimo laikas. Šiuo metu kaip tik gali kilti virtinė nesusipratimų, kai visi kažko iš jūsų nori, turi kažkokių pretenzijų neaišku kodėl, ir nesiseka, ir savęs vertinimas nukritęs. Bet tai yra tiesiog toks metas. Supraskite: tai stojiškumo metas, reikia priimti situacijas tokias, kokios yra, ir padaryti tai, ką galite, geriausio. Tai metas, kai daugiau reikia įsiklausyti ir priimti tai, ką gyvenimas atneša, nes rodyti asmeninę iniciatyvą šiuo metu būtų labai sudėtinga. Ką jūs galėtumėte į tai atsakyti?

Klausimas: Labai įdomu klausyti jūsų laidos, visą savaitę ją pergalvoju, analizuoju. Labai sunkus man šis laikotarpis, net neįsivaizduoju, kaip sau padėti…

Nijolė Gabija Wolmer: Sakote „neįsivaizduoju“. Negaliu jumis tikėti. Juk būtent tam, kad padėčiau žmonėms, kurie nežino, kaip būti situacijose, kur išryškėja karminio atpirkimo procesai, pradėjau vesti karminės korekcijos seminarus. Taip pat sąmoningo kvėpavimo, dvasinio ugdymo seminarus. Tam juos ir darau ir mokau dvasinių praktikų, nes jos padeda išeiti iš panašių situacijų, akligatvių. Tai tik vienas iš galimų sprendimų, o jūs sakote, kad nežinote, ką daryti. O juk jų, sprendimų, yra daug, reikia tik ieškoti…

Šiuo metu jums yra aktyvavęsi stiprūs procesai, susiję su karminiu atpirkimu. Tačiau jūsų horoskope priešais Dvynius, Šaulyje, yra Jupiteris su Neptūnu. Taigi iš sudėtingų karminių situacijų šiuo metu jus gali išvesti intensyvi, stipri malda, dvasinės praktikos. Apie tai byloja šių planetų pozicijos. Nori nenori jums šiuo metu reikia ką nors daryti. Ieškokite, veikite, aplinkui jus yra informacija, tik reikia ieškoti, praktikuoti, nereikia sėdėti ir dejuoti. Aš tegaliu pasiūlyti tai, ką pati darau. Ateikite į seminarą ir mokysiu jus kvėpuoti, mokysiu technikų, mokysiu visa tai transformuoti.

Klausimas: Toli gyvenu.

Nijolė Gabija Wolmer: Žinote ką… Jūs gyvenate Amerikoje?

Klausimas: Ne, Mažeikiuose.

Nijolė Gabija Wolmer: Ką gi, iš tiesų gana toli. Tačiau į mano seminarus atvyksta žmonės iš Amerikos, Norvegijos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Islandijos. Iš Klaipėdos, kur šalia Mažeikių, kartais žmonės atvažiuoja po du, net keturis kartus per mėnesį, siekdami dvasinių žinių bei ieškodami sprendimų. Bet tie, kurie gyvena Mažeikiuose ir sako, kad gyvena toli, žinot, jie iš tiesų karmine prasme nuo manęs toli. Tą tikrai galiu pasakyti.

Klausimas: Ne, iš tiesų aš su jumis labai arti. ..Tai, ką girdžiu iš jūsų, man labai artima.

Nijolė Gabija Wolmer: Netikiu. Tai tuščios šnekos, plepalai. Jei iš tiesų artima, tai pažvelkite kitaip: Mažeikiai iš tiesų yra labai arti, atstumas nuo jų iki Vilniaus yra mažulytis. Kodėl jūs, ieškodama savo likime išeičių, negalite į Vilnių atvažiuoti, jei jums tai yra brangu? O aš galiu nuvažiuoti ieškoti dvasinių technikų, mokytojų į Tibetą, Indiją, Nepalą, Šri lanką? Kodėl vieni, ieškodami mokymo, užlipa į Himalajus, rizikuoja gyvybe, o kitiems nuvažiuoti 300 kilometrų yra sunku?

Padarykite ką nors iš esmės, kad pasikeistų gyvenimas. Tik tam, kuris ką nors aukoja, veriasi stiprūs, dideli, gyvenimą keičiantys dalykai.

Manęs kartais klausia: „O gal vedate seminarus Kaune? O kokiame rajone?” O tau nereikia, kad mokytojas ateitų į namus ir, tau ant lovos gulint, ką nors paaiškintų, išmokytų labai rimtų, gyvenimą keičiančių dalykų? Man juokingos tokios šnekos.

Pasižiūrėkite naujai. Jūs norite, kad keistųsi likimas į gera? Bet jūs negalite dėl to nuvažiuoti nė 300 km? Tai nerimta. Na štai, ir vėl žmogų išbariau… Ką gi, galima į tokias situacijas žiūrėti įvairiai, bet jei iš tiesų norite kokių nors stiprių dalykų, tai dėl to galima daug ką padaryti. Tada ir pokyčiai bus stiprūs. Nebūtina važiuoti pas mane – pats požiūris yra svarbus. Jei nori, kad kas nors pasikeistų iš esmės, keisk požiūrį, keisk elgesio būdus – tik tada galės kas nors gyvenime iš esmės pasikeisti.

Ir vėl turbūt rašys man laiškus: „Kaip jūs taip galite žmones barti? Kodėl jūs tokia žiauri?“

Niekada nereikalauju iš žmonių to, ko nereikalaučiau iš savęs pačios, kartais paprovokuoju jus šiek tiek. Manau, kad tai gali paskatinti jus pažvelgti kitaip, tiesiog šiek tiek supurtyti.

Ir, kita vertus, dažnai matau, kad žmonės užmigę pasaulietiniam miege, sapne, įsisukę tame buities rate kaip kokios voverės. Reikia didžiulės jėgos sustabdyti ratą, kad žmogus suvoktų, jog jis nėra bėganti rate voverė.

Jei žmogus nori pasikeitimo, kažko naujo dvasiniame kelyje, naujo likimo, jam reikia subręsti, sutverti naują dvasinį kelią.

Štai moterys gimdo, įdeda daug pastangų, kad pagimdytų kūdikį. Kiek jos kančios patiria, bet suvokia, kad tai reikalinga ir svarbu dėl naujos gyvybės. Kad pagimdytų vaiką, jos pasiryžusios visa tai pereiti. Ir pagimdo, ir užmiršta, ir nėra priekaištų, kad tiek reikėjo nuveikti, iškęsti. Bet kažkodėl žmonės nesuvokia, jog tam, kad surastumėte ką nors vertingo dvasioje, reikia ne mažiau pastangų nei gimdant vaiką. Nebūtinai skausmo, bet tiesiog įdedamos energijos ir pastangų.

Žmonės tiek daug įdeda jėgų, kai stato namą savo jėgomis. Na, jei ne savo rankomis, tai finansų įdeda: kiek daug dirba, skuba, bėga. Visa tai yra dėl fizinio namo. O kad dėl dvasinių dalykų reikia stengtis, tai jau atrodo nesąmonė… Šiek tiek pakrutėjau, nuvažiavau 50 km ar šimtą, ir tai yra jau daug. Tuomet tik toks rezultatas ir tegali būti.

Reikia suvokti, kad dvasiniai dalykai patys savaime yra kur kas svarbesni už pasaulietinius, materialius, nes iš dvasinių dalykų gimsta materija. Dėl to jie yra svarbesni. Bet kiek jie svarbūs konkrečiai asmenybei, štai čia jau priklauso nuo paties žmogaus: kiek jis pasiryžęs atiduoti, paaukoti dėl dvasinio kelio, dvasinių atradimų, dvasios jėgos, kuri jau vėliau keis jo gyvenimą.

Jūs patys sprendžiate, kas jums yra dvasios kelias, kur jūs pasiryžę nuvykti, nueiti – iki žvaigždžių ar tik iki kito kambario durų. Ar jums bus per sudėtinga net nuo lovos pasikelti, nes tingite. Ar būsite pasiruošę dirbti dieną naktį, kad sutaupytumėte kelionei pas jums svarbų dvasinį mokytoją, nuvykti į kalnus, ieškoti jo daugybę metų.

Aš drįstu taip šnekėti, nes žinau, kad iš manęs dvasiniai mokytojai pareikalaus ir pareikalauja, ir pareikalavo neįsivaizduojamai daugiau nei nuvažiuoti iš Mažeikių Vilnių. Tai yra išvis juokinga. Net nėra ko kalbėti, kad tai kažkas sudėtingo, jei kalbame apie rimtus dvasinius dalykus.

Jei yra toks santykis, pasakykite sau: „Nesubrendęs esu žmogus. Miegu pasaulietiniame sapne“. Tada ir nedejuok. Tada priimk nuolankiai visa, kas tau ateina. Tada ugdyk kuklumą ir sakyk: „Neturiu tvirtybės, bijau, negaliu daryti kažko stipraus“. Tada būk kuklus ir nuolankus, o jei ne, tai suvok, kas esi, ką gali padaryti, ką gali pakeisti. Galima žvelgti įvairiai. Tačiau, kai ateina dvasios jėga, ji ne tik duoda, bet ir reikalauja.

Visai nenorėjau įžeisti tos moters. Bet kartais toje inercijoje, kai pasižiūri, kaip gyvena žmonės, pagalvoji: “O gal iš tiesų jiems tai taip toli. Tai gal iš tiesų jiems nereikia“. Tai yra materijos sapnas. Miegokite saldžiai čiūčia liūlia, jeigu jums yra taip gerai, bet tada nesakykite, kad jums tai, ką kalbu, yra artima, brangu, neapgaudinėkite savęs, kad nerandate išeičių ar kad iš viso jų ieškote, pradėjote rimtai ieškoti.

Taip yra ir su pašaukimu. Dažnai žmonės sako: „Noriu surasti savo pašaukimą“, bet nesuvokia, kad nieko nėra pasiruošę aukoti dėl to pašaukimo. Net nesiruošia to daryti. Kaip dažnai yra įsivaizduojama, kad pašaukimas turi ateiti be jokių aukų, be rizikos, kaip blynas ant lėkštės, kurį atneša mamytė, o tu sėdi ir valgai. Paprastai taip nebūna: neateina, neatneša – paprastai kartu su pašaukimu yra rizika, kai nėra garantijų, ar išliksi, kai turėsi žengti per bedugnę, kai bus patikrinta drąsa, ar esi vertas to pašaukimo.

Iš tiesų pašaukimas yra tai, ko dar nedarė kiti, kuo esi unikalus, ką dar tik kuri. Tuomet tą rizikingą žingsnį reikės žengti ir vėl, reikės tai daryti dažnai. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvastingą dvasinį kelią. Jame visada turės būti tas rizikingas, drąsus gyvybės pulsas.

Į viršų