Kaip dažnai laiškuose, radijo laidoje žmonės manęs klausia apie jų tikrąjį pašaukimą, apie tai, koks jis yra, kaip jį surasti. Kiek daug liudijimų apie tai, kaip sunkiai, aistringai žmonės jo ieško… Kaip ilgai neranda, kaip dažnai, jaunystėje manę, kad surado arba kad jo iš viso nėra, antroje gyvenimo pusėje suvokia kažką negrąžinamai praleidę, praradę…
Visgi kai apie pašaukimą kalba dabartinis vakarų žmogus, pats to nesuvokdamas, dažniausiai jis turi omenyje tik pasaulietinį pašaukimą, kuris labiausiai rūpi asmenybei, tačiau gali mažai rūpėti ar būti visai neįdomus šio žmogaus Sielai. Galima sakyti: „Na, ir kas čia tokio. Jei žmogus pasaulietis – jo ir tikslai pasaulietiniai…“
Taip, tačiau jei šie tikslai visiškai neaprėpia žmogaus Sielos poreikių, antroje gyvenimo pusėje (o gal ir anksčiau) žmogus ims jausti, jog daro kažką ne tą, jog jo gyvenime nėra esminių dalykų – kažko gilaus, gyvo, tikro, svarbiausio. Kažko paslaptingo, kas žadintų norą bei įdomumą toliau gyventi. Jis ims liūdėti, nuobodžiauti, rodos, taip teisingai atlikdamas visas savo pareigas, viską, ką, jo nuomone, jis turėtų atlikti. Viską, ko pasaulis iš jo tikisi. Tačiau, matyt, ne tai, ko iš jo tikisi jo siela bei nemari Dvasia.
Iš savo praktikos žinau daugybę tokių pavyzdžių: žmonės, iki trisdešimties ar keturiasdešimties metų dar tenkinęsi įprastais, pasaulietiniais tikslais (šeimos sukūrimas, namų įgijimas, sėkmingos profesijos, vidutinės finansinės sėkmės realizavimas, vaikų gimdymas, auginimas…), vėliau patiria krizę, skausmingas paieškas, kurios kartais, deja, tampa bevaisės, nes ieškoma per vėlai.
Neretai tai baigiasi ar perauga į depresijas, neurozes, nenorą gyventi, alkoholizmą, lėtines ligas, gyvenimo beprasmybės pojūtį arba susitaikymą. Kartais – į vėlyvą gilesnės gyvenimo prasmės suvokimą.
Ką gi daryti, kad pašaukimas, kurio ieškome, kurį manome atradę, aprėptų visą gyvenimą, nenusibostų, įkvėptų iki gilios senatvės? Visų pirma pašaukimas, arba esminiai žmogaus gyvenimo tikslai bei jų realizacija, turi būti svarbūs ne tik asmenybei, jausmams, protui, bet ir žmogaus Sielai.
(Štai dar vienas visuomenės materializmo, pasaulietiškumo požymis: sakome „žmogaus Siela“, tarsi žmogus turi Sielą, tarsi ji yra jo nuosavybė, kai yra greičiau atvirkščiai – Siela yra dalį savęs įkūnijusi šioje asmenybėje, kurią pranoksta nepalyginamai ilgesne gyvenimo trukme bei didesniu artumu amžinajai Dvasiai su visomis iš to kylančiomis galimybėmis. Taigi greičiau ji turi žmogų nei žmogus ją).
Taip pat šis pašaukimas, kuris atrodo patrauklus asmenybei, gali būti visai nereikšmingas ar mažai įdomus dvasinei žmogaus esačiai, amžinajam Dvasios pasauliui – tam, ką Dvasia norėtų įkūnyti, nuveikti per šią asmenybę pasaulyje.
Būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žmogus ieško pašaukimo arba ne ten, kur jis yra, arba suranda tokį, kuris tenkina tik mirtingąją, pasaulietinę jo dalį, neaprėpia žmogiškosios visumos. Balerina ar aktorius, dainininkas, prožektorių šviesoje sutinkantis griausmingą aplodismentų jūrą, besilankstantis miniai…
Rašytojas, kurį žino bei garbina dauguma planetos žmonių…
Gydytojas, išgydęs šimtus žmonių, žinomas, gerbiamas ir gaunantis fantastišką algą… Juk dažniausiai įsivaizduojame, kad žmogus atrado pašaukimą, jei jis tapo sėkmingu gydytoju, menininku, šventiku ar mokslininku ir pasiekia savo darbe puikius rezultatus, jaučia įkvėpimą, yra gerbiamas, visų pripažintas. Tuomet jis yra įvardijamas kaip sėkmingas, suradęs bei realizavęs savo pašaukimą.
Nuostabu, kada pašaukimas yra būtent toks – išreikštas sėkminga pasaulietine, dvasine bei socialine forma.Tuomet galima sakyti, jog Sielos bei Dvasios pašaukimas šiame gyvenime sutampa su tuo, kaip tai supranta asmenybė bei visuomenė. Šiuo atveju Pašaukimas yra išreikštas sėkmingoje Sielos evoliucijos fazėje, kai ji yra užkopusi arba bekopianti į vieną iš savo brandos etapų viršūnių ir yra čia tam, kad išreikštų su šia viršūne susijusias vertybes kaip savo pašaukimą, įkvėpimą, kūrybą. Tokiu periodu Siela bei su ja susijusi asmenybė suranda harmoningą būdą išreikšti tiems uždaviniams, toms pamokoms, kurias jau yra išmokusi, realizavusi. Ji spindi kaip pavyzdys kitiems, dar nerealizavusiems šių uždavinių. Tokie periodai – tai Sielos, asmenybės ir Dvasios triumfo gyvenimai, bet tokie, deja, būna ne visada.
Įtvirtinusi šią pergalę, Siela evoliucionuoja toliau, išsikeldama sau sudėtingesnius, sunkesnius uždavinius. Pamokas, kurios dar neišmoktos. Realizuodama jas, asmenybė dar tik ieško, yra pradinukė šioje srityje, neturi patirties, todėl dažnai kenčia. Todėl paieškų etape, arba etape, kai Siela pereina ar ruošiasi pereiti į kitą savo brandos etapą, sunku tikėtis visuomenės pripažinimo bei sėkmės – juk tai dar tik paieška, iki pergalių čia dar toli. Šioms vertybėms Siela bei asmenybė dar neturi meistriškos išraiškos.
Jei Žmogus giliai, nuoširdžiai ieško savojo tikrojo kelio, paieškos tampa kankinančios, kupinos nežinios, rizikos, tačiau užsipildo kūryba bei laisve. Tuomet ši paieška, būdama autentiška, taip pat tampa pašaukimu, tai yra tuo, kam mus pašaukė amžinoji Dvasia konkrečiame etape, konkrečiame gyvenime – ieškoti, kur veda tolesnis kelias, išreiškiant tikrąjį, laisvą kūrybingą Dieviškumą savyje. Kartais nesibaigiančios gyvenimo prasmės, pašaukimo paieškos ir yra būtent tai, ką žmogus ir turi daryti šiame gyvenime, kam jį ir pašaukė Dvasia šiame įsikūnijime – nuoširdžiai ieškoti savosios tolesnės krypties, kiek tai laiko, klaidų ar nerimo, nepasitenkinimo bekainuotų…
Labai retai tokiu atveju galime gauti pasaulio, visuomenės ar artimųjų palaikymą, supratimą. Tačiau tai nereiškia, jog tokie Sielos raidos etapai neegzistuoja ar yra mažiau prasmingi nei tie, kada realizuojame, užkopę į vieno kalnelio viršūnę, tai, ką jau gerai išmokome.
Kaip svarbu suvokti, ką darome esminio – asmenybei, Sielai, Dvasiai. Ir kaip tai nelengva… Vakarų dabartinėje kultūroje yra didelė painiava, susijusi su Sielos bei Dvasios terminų naudojimu: dažnai nėra skiriama, kuo skiriasi Siela bei Dvasia žmoguje. Šios sąvokos painiojamos, abi jos tiesiog naudojamos dvasiniam gyvenimui arba subtilioms žmogaus dedamosioms įvardyti. O kartais tiesiog tam, ko nesuprantame žmoguje, pavadinti…
