Skip to main content

Ne, geriau apsieisiu be jo…

Ar pastebėjote, jog pagalvojus apie nuoširdumą, didelį, tikrą nuoširdumą, dažnai viduje nejučia susigūžiame, kyla nesuvoktas pavojaus pojūtis. Daugelis mūsų prisibijome nuoširdumo, jo vengiame, bijodami, kad jis mus padarys pažeidžiamus.

Manau visgi tai susiję ne su pačiu nuoširdumu,  o su tuo, kaip jį naudojame,  mokame ar nemokame jį išreikšti.

Nuoširdumo atsisakysi  – laimė išeis iš paskos…

Ko gero, blogiausia, kai nuoširdumas yra pasmerkiamas, atmetamas kaip pavojinga yda, kurios reikia atsikratyti. Kodėl? Todėl, jog toks nuoširdumo atsisakymas atima laimę, uždaro žmogų į baimės, abejingumo ar atsiskyrimo nuo pasaulio  futliarą – be nuoširdumo negali būti meilės, gilių jausmų, natūralaus, tikro dalijimosi patirtimi, pasauliu, negali būti tikro supratimo, pasitikėjimo ir su jais susijusių ramybės, laimės  bei saugumo jausmo.

Ne nuoširdumas kaltas, o tai, kaip jį naudojame

Manau, labai svarbu neatsisakyti nuoširdumo visiškai, nesusieti jo su praradimais. Juo labiau – nepadaryti jo nelaimių priežastimi.  Tačiau kartais taip įvyksta. Juk kartais galvojame:

“Na, štai, buvau nuoširdus, išsakiau tai, ką galvoju, ką jaučiu, ir dabar mane išdavė. Mano išsakytus jausmus pažemino, mintis – suniekino, jų net nesupratę. Be reikalo buvau nuoširdus, niekada daugiau taip nedarysiu. Nuoširdumas – nesąmonė, negalima būti nuoširdžiam, dėl jo tik skausmas. Niekas nuoširdumo nesupranta, lieki apgautu kvailiu, ir tiek. Niekam jis nereikalingas.”

Tačiau šiuo atveju kaltas ne nuoširdumas, o tai, kad parodėme jį ne laiku, ne vietoje, arba tam, kas jo nevertas.

Taigi, manau, svarbu yra išmokti atskirti kur, kada, kam ir kiek galima rodyti nuoširdumą, tačiau neskubėti jo suniekinti, išvis jo atsisakyti.

mylimuju pora lietuje

Nuoširdumo gradacija, sklaida

Nuoširdumas gali būti sąmoningas, pusiau sąmoningas, nesąmoningas.

Jis gali būti spontaniškas arba gerai apgalvotas.

Jis gali būti auginamas, ugdomas sąmoningai arba nesąmoningai, pusiau sąmoningai.

Jis gali būti užblokuotas, jo gali būti dalinai ar visiškai atsisakyta. Vėlgi – tai gali vykti sąmoningai, pusiau sąmoningai arba nesąmoningai.

Jis gali būti besireiškiantis padrikai, kai kada arba pastoviai. Jis gali būti siauras, nukreiptas tik viena linkme, rodomas tik kai kada arba kai kam. Jis gali būti platus, gilus, visa aprėpiantis. Jis gali būti paviršutiniškas, suvaidintas, išprievartautas, išsireikalautas arba natūralus, įgimtas, įprastas, netikėtas, neįprastas, keistai besireiškiantis. Jis gali būti kultūringas, nekultūringas, savalaikis, nesavalaikis, harmoningas, neharmoningas,  saikingas arba ne.

Niekas negali reikalauti absoliutaus nuoširdumo

Kartais galima išgirsti sakant: „Tu visiškai nenuoširdus!” Arba: „Su tavimi negalima šnekėti nuoširdžiai…”

Kad išvengtume panašaus maksimalizmo, pravartu suvokti, jog nuoširdumas nėra lyg daiktas, kuris yra arba jo nėra. Arba jog jis visuomet turi būti labai didelis, absoliutus, darantis jus pažeidžiamus. Taip pat tai nereiškia, jog jeigu jis būdingas žmogaus charakteriui, vadinasi,  turi reikštis  nuolat, vienodai, lygiai. O jeigu kokioje nors situacijoje žmogus elgiasi nenuoširdžiai, tai nereiškia, jog jis visai jo neturi.

Juk nuoširdumas  turi didelę pasireiškimų skalę – jis gali būti išreiškiamas visiška,i  po truputį,  gali būti didesnis arba mažesnis, labai didelis.  Jis gali augti arba mažėti – mes galime tai valdyti, priklausomai nuo aplinkybių. Jis negali ir neturi būti absoliutus, visiškas, visa aprėpiantis, nevaldomas. Jo tokio niekas iš mūsų negali ir reikalauti. Jo tokio net ir nereikia. Juk būtent toks nuoširdumas ir žeistų, keltų mus ir kitiems sunkumus. Būtent toks jo suabsoliutinimas pasąmonėje ir kelia mums baimę.

Pagalvokime – juk mes niekuomet neatveriame absoliučiai visko, ką  jaučiame ar galvojame, jau vien dėl įprasto drovumo, padorumo, kuris nesuderinamas su tuo, jog rodytume viską, net intymiausias savo dalis ar savybes. Visuomet pasiliekame kažką, ko nesakome, nerodome, kas susiję su natūraliu drovumu, ir tai natūralu.

Natūraliai, harmoningai nuoširdumas santykiuose auga po truputį. Kol nepažįstame žmogaus, esame nuo jo užsidarę ir nuoširdumo yra nedaug. Vėliau, kai geriau pažįstame žmogų, suvokiame, jog galime juo pasitikėti, nuoširdumui atsiranda daugiau vietos. Su žmonėmis, kuriais labiausiai pasitikime, su kuriais jaučiamės saugūs, mes galime išreikšti savo nuoširdumą jo neseikėdami – tiek, kiek jo  yra mūsų širdyje, charakteryje, arba tiek, kiek jo reikia situacijoje, arba tiek, kiek pasiruošęs priimti žmogus, kuriam jį rodome.

Absoliutus nuoširdumas – silpnybė, ne dorybė

Artėdama į visišką, absoliutų nuoširdumą, ši dorybė taptų atlapaširdiškumu, naivumu, tai yra yda, o ne dorybe. Turbūt negali būti ir visiško nenuoširdumo – vis tiek net uždariausias žmogus tam tikrais momentais su tuo žmogumi, kuriuo pasitiki, nuoširdžiai išsišneka, parodo jam savo jausmus, atsiveria.

Taigi, ko gero, žmogui įprastas natūralus, nesuvoktas troškimas nuoširdaus bendravimo kaip būtinybės natūraliai išreikšti save, savo jausmus, dalytis savo pasauliu bei pasiekti, kad būtum suprastas, kad sulauktum pagalbos, palaikymo, meilės, atliepimo.

Juk nuoširdžiame bendravime gali lengviausiai vykti apsikeitimas jausmais, idėjomis, supratimu.

Nuoširdumas susijęs su išlikimu

Taigi nuoširdumas susijęs ir su išlikimu, ne tik emociniu bet ir materialiu, su gebėjimu pelnyti pasitikėjimą bei materialią gerovę.

Ko gero, jei kalbėsime apie nuoširdumą kaip apie dorybę, tai yra, kai nuoširdumas reiškiasi  ne tiesiog bet kaip, o dorybingai, ne destruktyviai, įnešdamas didesnę prasmę ir vertę į gyvenimą, reikėtų kalbėti apie nuoširdumą, pasireiškiantį vietoje bei laiku, kai jis yra rodomas tam, kas jo vertas, kam jis reikalingas.  Išmokti to nėra lengva. To mokomasi ilgą laiką – daug gyvenimų…

VAIKAS LAIMINGAS PIEVOJE

Nuoširdumo apibūdinimas:

Nuoširdumas – natūralus, tikroviškas savo jausmų, emocijų, minčių išreiškimas, atvėrimas, tikroviškas dalijimasis savimi. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu, tiesa, tikrumu, paprastumu, bendradarbiavimu, saugumu. Suteikia komfortą bei tikrumą, pasitikėjimą bendravime, bendravimo laimę, džiaugsmą, gilaus artumo pojūtį.

Neharmoningi nuoširdumo pasireiškimai:

Galimi neharmoningi nuoširdumo pasireiškimai yra tada, kai

a) nuoširdumas reiškiasi per stipriai, įkyriai arba nevaldomai – tuomet jį galima įvardyti kaip atlapaširdiškumą, naivumą, sentimentalumą, nesantūrumą.

b)  nuoširdumo per maža – tai reiškiasi nepasitikėjimu, įtarumu, uždarumu, atsiribojimu, formalumu, šalčiu bendravime.

10251952_10202244980905139_819326492297251489_n

Nenuoširdumas:

 Nenuoširdumas, arba nuoširdumo priešingybė, – bendravimas, kai tikri jausmai iš viso nerodomi, slepiami arba pakeičiami kitais, netikrais jausmais bei mintimis dėl saugumo, naudos, iš baimės ar kerštavimo ar įsitikinimų, tikslų, priešingų nuoširdumui.

Nuoširdumo blokavimas

Arba, atvirkščiai, nuoširdumas gali būti mažinamas, blokuojamas, jo gali būti atsisakoma, jis gali būti net prakeiktas paties žmogaus arba jo priešų.

Kai nuoširdumas blokuojamas, žmogus, priartėjęs prie situacijos, kurioje reikėtų parodyti nuoširdžius jausmus, gali tarsi sustingti, vengti santykių, panašių situacijų, trauktis iš jų.

Susipainiojimas

Susipainiojimas – kuomet žmogus įpranta prie dvigubo elgesio – kartais rodo nuoširdumą, jį vertina,  skatina ir kitus žmones elgtis nuoširdžai, o kitais kartais, prie kitų žmonių, iš jo šaiposi, jį keikia, iš jo tyčiojasi, jį niekina, jį išduoda.

Jeigu toks elgesys užsitęsia, tai ima kurti dvilypumą charakteryje. Dar ilgiau užsitęsus, gali formuoti asmenybės susidvejinimą, psichinių ligų pradžią, gilią degradaciją.

Real social media icon, faceless person portrait

Nuoširdumo išsižadėjimas, degradacija nuoširdumo atžvilgiu

Jei pradžioje žmogus galvoja, jog jis gudriai elgiasi, dvilypiai elgdamasis bei iš to gaus naudos, tai vėliau gali pradėti galvoti, jog visi taip elgiasi. Tai formuoja nepasitikėjimą niekuo, izolaciją, nostalgiją, gilų tikrų santykių trūkumą. Dar vėliau, kartais po kelių įsikūnijimų, kuriuose buvo manipuliuojama nuoširdumu, kuomet dvilypumas įsitvirtina bei pradeda reikštis karminės pasekmės, žmogus gali pradėti nebesuprasti, susipainioti – jis nebežinos, ar iš viso agzistuoja nuoširdumas, ar visi tik vaidina dėl naudos. Jis pradės užmiršti, jog kažkada sąmoningai ar pusiau sąmoningai ėmė manipuliuoti šia nuostabia žmogiškąja dorybe, siekdamas sau naudos. Jei, pasiilgęs tikrų jausmų, bandys elgtis nuoširdžiai, jaus baimę bei įtarumą, nuolat manys, kad bus apgautas, kad iš jo pasišaipys. Jei kas nors šalia jo elgsis nuoširdžiai, jis matys tik vaidybą, manys, jog tai daroma dėl naudos. Kartais, užmiršęs pradžią, kaip viskas prasidėjo, bandys ieškoti kituose nuoširdumo, jo prašyti, pats juo abejodamas, netikėdamas. Kelias atgal, į natūralią šios dorybės raišką, gali būti labai ilgas ir skausmingas.

Kaip gi galėtų vykti, dėl kokių priežasčių galėtų vykti grįžimas link tikro, nesuvaidinto nuoširdumo?

Pasistenkime įsivaizduoti…Ko gero, tik tuomet, jei žmogaus karmoje bus likę gerų nuopelnų, geros karmos, kuri jo gyvenimą susietų su žmogumi, mylinčiu  jį besąlygine, nuoširdžia meile, kuria neįmanoma abejoti,tik tuomet tai gali  padėti. Tik tuomet, jei šis nuoširdumas reikšis net tuomet, kai jis akivaizdžiai nenaudingas, jei tai kartosis dar ir dar kartą, tai gali išgydyti Sieloje atsiradusią žaizdą, ją bjaurojantį randą bei padėtų pasukti vientisumo, Sielos pasveikimo link… Kitu atveju – kaip galima grąžinti nuoširdumą žmogui, kuris juo netiki, nes taip ilgai jį vaidino?

Nesuvoktas nuoširdumas

Žmogus gali nuoširdumą turėti, tačiau jo nesuvokti. Arba gali jį turėti ir jį suvokti, apie tai žinoti.

Jis taip pat gali jį turėti ir jį suvokti arba jį nujausti tik pusiau sąmoningai, tik jausmais, bet ne protu.

Žmogus gali savo nuoširdumą išgyventi kaip jam priklausantį, valdomą, kaip jo vertybę, arba jį jausti kaip jam nepriklausantį, su juo nutinkantį spontaniškai, jausti jį kaip išprovokuojamą. Jis gali juo žavėtis arba jo bijoti, vengti, gėdintis, nevertinti, vertinti.

Nuoširdumas gali būti žmogaus puikiai suvokiamas, aiškiai skiriams, greitai įvertinamas, kam jį galima rodyti. Nuoširdumas gali būti puikiai išreiškiamas per jausmus, mintis, rašymą, kalbą,  fizinio kūno judesius.

Žmogus gali būti įgudęs išreikšti nuoširdumą jausmais, tačiau bijoti jį reikšti žodžiais, poelgiais.

Žmogus gali būti nuoširdus pats su savimi mintyse, arba būti nenuoširdus pats su savo mintimis, slėptis nuo jų.

Žmogus gali būti nuoširdus kalboje, mintyse, tačiau nenuoširdus jausmuose, nemokėi nuoširdžiai išreikšti jausmų nei kitiems, nei sau pačiam.

Taigim nuoširdumo pasireiškimai gali būti labai įvairūs, skirtingai, lygiai pasireiškiantys žmogaus kūnuose, situacijose, laike.

 

Apie nuoširdumą, kaip ir apie kitas žmogiškas dorybes, galima pasakyti, jog jo raiška charakteryje gali labai skirtis, priklausomai nuo sielos bei asmenybės brandos.

Bus daugiau…