Šiandien noriu pakalbėti apie kantrybės dorybę. Kodėl? Todėl, kad tai savybė, be kurios negalėtume turėti daugelio didžiųjų savo gyvenimo pasiekimų. Be jos daug kas būtų neįmanoma. Tačiau daugumos santykis ją yra negatyvus. Natūralu, kad daugelio pirma reakcija, išgirdus apie kantrybės svarbą, yra: „Och, nenoriu ir vėl galvoti apie kantrybę.” Na, suprantama, juk būtent kantrybę ugdome kankinančiose aplinkybėse. Jos, deja, neįmanoma įgyti lengvose situacijose. Kad kantrybė atvertų mums savo palaimintus klodus ir būtų lengviau pasiekiama, yra svarbu keisti požiūrį. Tai lemia labai daug.
PRIVERSTINĖ IR SĄMONINGA KANTRYBĖ
Pasigilinę galime suvokti, jog kantrybė gali būti priverstinė arba sąmoninga.
Priverstinė kantrybė, kai esame kankinančioje situacija, kurios mes negalime išvengti ar pakeisti ir, kad išliktume, tiesiog kenčiame. Tai galima pavadinti priverstine kantrybe. Kantrybė tokioje situacijoje ugdoma, tačiau priverstinai, nesąmoningai, ne savo noru. Tačiau net ir tuomet daug ką galime keisti. Priklausomai nuo mūsų santykio, vidinės reakcijos, ši kankinanti situacija gali tapti labiau arba mažiau mums naudinga. Naudinga? Na taip, būtent.
ĮVAIRŪS KANTRYBĖS UGDYMO BŪDAI
Taigi situacijoje, kurioje prireikia kantrybės, yra įvairūs būdai, kaip galime į ją reaguoti.
1.GAILESTIS
Vienas reagavimo būdas į situaciją, reikalaujančią kantrybės – tai gailėti savęs, tapti auka, įpulti į situaciją, jog pasaulis mus baudžia. Tai destruktyvi reakcija, nes veda į susipriešinimą su pasauliu, dvasia. Jei ilgai joje užtrunkame, ji gali sukelti mums ligas. Nors ilgai joje būdami, taip pat ugdysime kantrybę, bet santykis į ją bus ypač negatyvus, sulipęs su emociniu skausmu ir smerkimu. Tai priverstinės kantrybės kelias, joje nėra sąmoningumo.
2.PYKTIS
Kitas reagavimo būdas į situaciją, reikalaujančią kantrybės, yra pyktis arba panika situacijoje, kurios negalime pakeisti. Ji destruktyvi ir labiausiai kelianti kančią mums ir aplinkiniams. Taip pat tokiu būdu sukuriame daugiausiai destruktyvių pasekmių sau ir aplinkai. Jei ilgai kentėsime, tai taip pat ugdys sieloje kantrybės dorybę, tačiau sulipusią su pykčiu, tai taip pat priverstinės kantrybės kelias, joje taip pat nėra sąmoningumo.
3.ORUMAS IR GARBĖ
Trečias reagavimo būdas yra orumo ir garbės, savo pasirinkimo gerbimo kelias. Pasirinkai, vadinasi, vienaip ar kitaip prisidėjai prie situacijos, tuomet gebėk išgyventi šią situaciją oriai, be dejavimo, kantriai ir su tvirtybe. Tai sąmoningos kantrybės kelias, kuris mus sustiprina, o kantrybė čia įgyjama kartu su tvirtybe, savęs, savo pasirinkimo gerbimu.
4.NUOLANKUMAS
Dar vienas būdas reaguoti į situaciją, reikalaujančią kantrybės, yra per nuolankumą, aukščiausios valios priėmimą. Jei tai sugebame, tai mumyse formuoja besąlyginę meilę dvasios pasauliui bei visoms situacijoms, kuriose esame, visoms būtybėms, kokios jos bebūtų. Tokią reakciją labai mažai kas tegali turėti, tai išties sunki dvasine prasme užduotis. Tačiau šis kelias padeda mums įgyti ne tik įgyti kantrybę, bet ir besąlyginę meilę, pagarbumą, išmintį.
5.BLAIVUMAS, REALIZMAS
Yra ir penktas kelias – blaivumo, realizmo, praktiškumo. Šis kelias – tai reaguoti į situaciją, kuri reikalauja iš mūsų kantrybės, ramiai, blaiviai, priimant pasaulį tokį, koks jis yra, leidžiant jam tokiam būti. Ir tai daryti be tapimo auka („pasaulis mane baudžia, aš bejėgė būtybė”), be pykčio („aš jums parodysiu, palaukit jūs man!”), neakcentuojant savo pasirinkimo ar nuolankumo, o tiesiog ramiai ir kantriai, suvokiant, jog esame netobulame pasaulyje, kuris dažnai reikalauja kantrybės, jei norime išlikti. Ši reakcija taip pat pozityvi, nes nesupriešina mūsų nei su pasauliu, nei su savimi, nei su Aukščiausiaja valia. Ji taip pat nealina mūsų emocinio kūno ir aplinkinių, ką daro žmogus, kuris stipriai gaili savęs, dramatizuojasi arba pyksta, panikuoja.
6. PAREIGA, MEILĖ
Šeštas kelias – kai tęsiame būti kantrūs, nes mylime, nes meilė kam nors reikalauja iš mūsų kantrybės. Arba kuomet suvokiame, jog tai mūsų atsakomybė yra daryti kai ką, kas reikalauja kantrybės: darome, nes jaučiame savo atsakomybę už tai. Taip reiškiasi pareigingumas: kantriai tęsiame ką nors, nes suvokiame, jog tai mūsų pareiga.
7.SĄMONINGA TARNYSTĖ
Septintas kelias – kai pasirenkame sąmoningą tarnystę kam nors ir tai darome ir tuomet, kai tai reikalauja kantrybės.
8.SĄMONINGA ASKEZĖ
Dar vienas kelias, kuris tinka stipriems žmonėms arba tiems, kurie nori tokie tapti, – tai sąmoningos askezės kelias, kai žmogus pats sau iškelia užduotis, kurioms įveikti tenka pereiti kankinančias būsenas. Kartais to reikia tiems, kas mokos kovų menų, vienuoliams arba žmonėms, siekiantiems išugdyti kokius nors specialius stiprius gebėjimus. Šiuo atveju tai yra taip pat sąmoningas ėjimas į kantrybės reikalaujančias situacijas, aiškiai suvokiant, jog jos bus kankinančios, tačiau žinant ir tai, kas bus per tai pasiekta. Čia ypač prireikia sąmoningumo, orumo ir garbės, valios nenutraukti situacijos dėl silpnumo.
9.ĮVAIRIŲ MOTYVACIJŲ SUJUNGIMAS – DEVINTAS KANTRYBĖS UGDYMO KELIAS
Kita vertus, dažnai, jei situacija, reikalaujanti iš mūsų kantrybės, užsitęsia, tuomet atkaklus, nepasiduodantis žmogus intuityviai ieško įvairių reagavimo būdų, kad ją pakeltų, sugebėtų susitvarkyti oriai. O ieškodamas neretai pereina nuo vienos reakcijos prie kitos: kartais gaili savęs, kartais pyksta, kartais prisimena, kad tai pasirinkimas, kartais priima situaciją su nuolankumu ar susitaikymu. Kartais stengiasi žiūrėti ramiai, blaiviai suvokdamas, jog nieko nepakeisi. Svarbu tiktai žinoti, jog gailestis sau, pyktis ir panika, užtrukę ilgiau, alina mūsų psichiką, mažina jėgas bei kuria dramatiškas situacijas mums ir mūsų artimiesiems. Todėl svarbu vengti tokių reakcijų bei pasistengti reaguoti kitaip, pažvelgti į situaciją kitu kampu, iš kitos perspektyvos.
Taigi devintas kelias yra, kai aktyviai ieškome, kaip galime pakelti situacijas, reikalaujančias kantrybės, motyvuodami save įvairiais būdais: kartais orumu, kartais nuolankumu, kartais realizmu, kartais pareigos, atsakomybės suvokimu, meile, o kartais suvokdami, jog tai mūsų iššūkis, per sąmoningą askezę, discipliną.
APIBENDRINIMAS
Ką gi, apibendrinus galima pasakyti, jog kantrybės dorybę galima išgyventi bei ugdyti įvairiais būdais: per gailestį sau, per pyktį, paniką, per orumą, savo pasirinkimo suvokimą, per nuolankumą, per blaivumą, ramybę ir realizmą, per sąmoningą askezės ugdymą, per atsakomybę, sąmoningą tarnystę ir meilę bei per kelias motyvacijas vienu metu ar pakaitomis.
Pirmi du keliai – gailestis ir pyktis – yra destruktyvūs, naikinantys mus pačius ir aplinką. Visi kiti – priimtini, pozityvesni, nes kartu su kantrybe įgyjame ir daug kitų vertingų savybių, labai sustiprėjame.
KANTRYBĖS METAS – TAI IŠŠŪKIS MUMS
Dar svarbu suvokti, jog jei situacija reikalauja kantrybės, vadinasi, ji yra iššūkis mums. O iššūkio metu nėra lengva sąmoningai viską suvokti bei sąmoningai reaguoti. Bet būtent todėl yra labai svarbu panašias situacijas išsianalizuoti ramioje aplinkoje, kai galime ramiai suvokti, kaip reaguoti yra efektyviausia, netgi saugiausia.
Ką gi, jūs galite nusistebėti, kuo čia dėta astrologija? Tačiau dirbdama su žmonėmis daugybę kartų klausiau savęs, kodėl jie taip kenčia? Kaip tai galima pakeisti, ar jie patys gali tai pakeisti? Ar galima, nepaisant planetų pozicijų, ką nors keisti? Jeigu planetos pozicija nepalanki, reaguoti taip, tarsi ji būtų harmoninga? Ir jeigu taip, kaip daromi šie pokyčiai į gera, kokia jų esmė?
Atsakymas būtų toks: esminis dalykas – tai požiūris į tai, kas vyksta. Vidinė nuostata – štai kur pozityvių pokyčių esminis šaltinis. Mūsų sąmonės jėgoje, mūsų dvasios jėgoje. Kuo brandesnis žmogus, tuo daugiau jis gali keisti savo gyvenime.
KONKRETUS KANTRYBĖS UGDYMO PAVYZDYS
Paimkime pavyzdį, kad būtų aiškiau, apie ką kalbu. Tarkim, kokia nors moteris dirba medicinos sesute. Be abejo, tai darbas, reikalaujantis atjautos, o neretai – ir kantrybės. Gebėjimo reaguoti ramiai, kantriai į blogą kvapą, baisų ligos vaizdą, į nuovargį ir panašius dalykus. Jeigu tai gan sąmoninga moteris, kuri yra pozityvi ir atjaučianti, dažniausiai jos reakcijose bus atjauta, pozityvumas, darbštumas. Moteris stengsis nekreipti dėmesį į blogą kvapą, o kreipti dėmesį į pagalbą kitam žmogui, į atjautą. Be abejo, tai daryti bus sunkiau tuomet, kai ims jaustis nuovargis, kai moteris turės dirbti tinkamai nepailsėjusi arba kai už darbą bus labai mažai mokama. Tuomet reakcijose dažniau gali atsirasti gailestis sau, užuot atjautus kitų: „Kodėl aš turiu taip sunkiai dirbti, tiek mažai už tai gaudama? Ir už ką mane dievas baudžia, kodėl mano toks nelaimingas likimas? Kodėl kitiems taip sekasi, o man – ne?”
Be abejo, tokią reakciją galima suprasti. Tačiau kai ugdome kantrybę, dvasia iš mūsų reikalauja tvirtybės, o ne savigailos. Taigi šioje situacijoje moteriai svarbu būtų nepamiršti, jog ji pati pasirinko šį darbą, kuris yra gan prastai apmokamas. Jog ji pasirinko darbą, kur reikės kantrybės. Ką gi, momentinius savęs gailėjimo epizodus galima suprasti, tačiau jeigu tokia savijauta užtrunka ar tampa nuolatinė, kai jaučiamės auka, energijų lygyje tai yra priekaištas pasauliui, o pasaulis to nemėgsta ir paprastai ginasi, grąžindamas šias energijas atgal. Dažnai tai pasireiškia kaip besiformuojančios ligos, silpnumas. Taigi mums patiems nepalanku ilgai būti situacijoje, kur savęs gailime. Sustingimas savigailos situacijoje nieko nekeičiant – štai kas labiausiai naikina.
Keiskime ką nors, juk visuomet galime ką nors keisti: keiskime darbą, reikalaukime geresnių sąlygų, mokykimės reaguoti su orumu, suvokimu, jog jei tai pasirinkome, tada mums patiems bus naudingiau būti šioje situacijoje su orumu, oria arba nuolankia kantrybe, užuot ilgą laiką savęs gailėjus.
ARBA BŪK KANTRI/US, ARBA KEISK KĄ NORS… NEUŽSTRIK SAVĘS GAILĖJIMO IR PASAULIO SMERKIMO FAZĖJE. Štai ko dažnai nesuvokiame – jog už kiekvieno savęs gailėjimo, jo gilumoje, glūdi suvoktas arba nesuvoktas pasaulio smerkimas.
SU KUO PALYGINSI
Beje, yra dar keletas aspektų, kuriuos svarbu suvokti – jeigu žmogus situacijoje, reikalaujančioje kantrybės ir atjautos, išlieka kantrus, orus, atjaučiantis, tai visuomet kelia pagarbą. Todėl, jei tik atsiranda galimybė, būtent jis gaus geresnį pasiūlymą nei tas, kuris bus toje pačioje situacijoje, tačiau gailėdamas savęs.
Dar vienas aspektas, kurį svarbu suvokti, yra visko sąlyginumas, priklausymas nuo požiūrio į situaciją.
Pavyzdžiui, medicinos sesutė dirba karo lauko ligoninėje, kur jai tenka padėti kariams su baisiomis žaizdomis, be rankų, be kojų. Be abejo, tokioje situacijoje bus natūralu, jog gailesčiui sau čia liks daug mažiau vietos, net dirbant tiek pat valandų, kiek ji dirba, savęs gailėdama modernioje, saugioje aplinkoje, o ne karo ligoninėje. Net jei ten ji prasčiau valgys, arba užmokesčio jai iš viso nemokės. Situacija reikalaus atsidavimo, ribinės atjautos ir savo egoizmo pamiršimo. Taigi pamatykime, jog tai, kaip reaguojame, yra gan sąlyginis dalykas ir mūsų reakcija gali keisti priklausomai nuo to, su kuo ją lyginame: su tais, kuriems yra geriau, negu mums, ar su tais, kuriems yra žymiai blogiau, nei mums.
NEPERDUOKIME SAVIGAILOS VAIKAMS
Dar vienas dalykas, kuris padėtų mums lengviau, oriau pakelti situacijas, reikalaujančias kantrybės, yra suvokimas, jog jei ilgai būname savęs gailėjimo programose, mes perduodame šias programas savo vaikams. Dažnai dukros panašias programas perima iš mamos, kuri ilgai savęs gailėjo. Dukra tuomet gali skubėti savęs gailėti ir tuomet, kai tam nėra rimtų priežasčių, tiesiog kartodama mamos reakcijos į pasaulį programą.
Dar blogiau, jei tai yra sūnus, kuris nuolat savęs gaili.. Suvokimas apie tai, noras perduoti vaikams sveiką pasaulėjautą, ne tik pasaulėžiūrą, gali padėti mums kitaip reaguoti į ilgalaikes sudėtingas situacijas, nesukrentant į aukos poziciją, bet ugdant arba orumą arba blaivų, ramų požiūrį, tokį santykį, kuris mūsų nesusargdins ir nesupriešins su pasauliu.
DAR VIENAS DALYKAS
Išteisinti kantrybę gali ir suvokimas, jog kantrus žmogus yra galingas, nors kai ugdome kantrybę, mums tikrai neatrodo. Mums neatrodo, jog ji darys mus galingus arba labai rezultatyvius.
Kai esame situacijoje, kurioje tenka ugdyti kantrybę, mums dažnai atrodo, kad esame silpni, jei į ją pakliuvome, kad tokioje situacijoje nieko gero nėra, tik kančia. Mums nei į galvą neateina, kad šioje situacijoje, jei ją praeiname oriai, be savęs gailėjimo, ramiai, įgyjame labai svarbią, brangią savybę, kurios neįmanoma įgyti jokiose kitokiose situacijose, kaip tik tokiose, kur yra kančia ir apribojimai.
Tačiau kada kantrybė jau išugdyta, kada ji tampa stabilia charakterio savybe, kada ji susijungia su kitomis vertybėmis, tokiomis, kaip meilė, talentas, drąsa, protas, ji daro mus pergalingus.
Įsivaizduokime – mylintis ir nekantrus žmogus. Akivaizdu, kad su juo neišvengsime kančios ir bėdų. Tačiau mylintis ir kantrus žmogus – akivaizdu, kad toks žmogus atneš daug priežasčių patirti laimę, gerovę. Mylintis ir kantrus žmogus – juk su juo iš karto norisi turėti reikalų.
Talentingas bet nekantrus žmogus – akivaizdu, kad jis daug ko nepasieks, nes jam pritrūks kantrybės ateiti iki realizacijos, svarbių rezultatų, nes jis dažnai nutrauks, ką pradėjo. O kantrus ir talentingas žmogus? Akivaizdu, kad jis bus pergalingas, rezultatyvus, realizuojantis savo talentą!
Atrodo, kad tai savaime suprantami dalykai, tačiau argi mes juos aiškiai suvokiame? Ypač, kai situacijos reikalauja iš mūsų kantrybės? Juk, kai reikia kantrybės, dažniausiai esame linkę savęs gailėti, sudirgti, dažniausiai mums atrodo, kad tai beprasmė situacija, iš kurios norisi pabėgti.
KAI SĄMONINGAI PASITELKIAME KANTRYBĘ, UGDOME SĄMONINGUMĄ
Taigi, nors kantrybę ugdyti iš tiesų sunku ir ją galime išugdyti tik kokios nors kančios, sunkumų akivaizdoje, visgi, ją įgiję kaip stabilią charakterio savybę, tampame atsparūs, patikimi, pajėgūs imtis rimtų užduočių, didelių ilgalaikių darbų, galime būti pergalingi gyvenimo sunkumų akivaizdoje.
ŠIS SUVOKIMAS GALI PADĖTI MUMS JĄ UGDYTI TUOMET, KAI SUNKU
Suvokimas, jog nesvarbu, kokia dabar situacija, kodėl ji reikalauja iš mūsų kantrybės, tačiau jei sugebame išsaugoti kantrybę ne kaip aukos, o sąmoningai, su orumu ar ramybe, suvokdami, kad to tiesiog dabar reikia; jei gebame daryti tai be savęs gailėjimo, be jausmo, jog esame priversti, jog darome tai, ką nusprendėme, – tuomet ši kokybė taps fundamentu, daugelio ateities pergalių bei realizacijų pagrindu.
