Manau, jog iš esmės visi šviesūs Dvasinio tobulėjimo keliai siekia vieno tikslo – doros, gerovės visam, kas gyva, taikaus žmonių sambūvio, sąmoningumo, pagarbos žmogaus laisvei, meilės visose jos tyrose apraiškose, sąmoningumo bei dvasingumo.

Dvasingumą suprantu kaip ryšį su tuo, realizaciją to, kas žmoguje yra amžina, laisva nuo bet kokių sąlygotumų, tai, kas jame yra visa aprėpianti,  visamylinti dalis, padedanti vis daugiau ir daugiau susivokti, nubusti, išsivaduoti į Dieviškąją, tyrą būtį, pažadinti nušvitusią sąmonę.

Manau, jog šios būties, tokios sąmonės neįmanoma įvardyti jokiais žodžiais – ji pranoksta žodžių pasaulį, realybę, išeina už jo ribų. Todėl bet kokie vardai, suteikiami šiai būčiai – Dievas, Puruša, Krišna, Šyva, Brahma, Dao, Atmanas, Pirmapradis Adibuda, Dievas,  Amžinoji dvasia – yra tiktai tramplinas sąmonei, nuo kurio ji gali atsispirti, siekdama išgyventi bei realizuoti tai, apie ką kalbama. Tuo tarpu joks žodis nesutalpins, neišreikš to, kas išeina už jo ribų.