Taigi mūsų protėviai – tai ne tik mūsų tėvai jų fiziniuose kūnuose, bet ir jų sielos, su kuriomis mes neretai jaučiame daug gilesnį, fundamentalesnį ryšį, nei su fizinėmis asmenybėmis. Juk asmenybei dažnai taip nelengva ar net neįmanoma išreikšti tai, ką savyje turi siela. Neretai ji sunkiai talpina tą informaciją, tą bendravimą, prie kurio įprato sielų pasaulyje. Kurio pasiilgstame, kai mūsų širdis stiebiasi, norėdama pasiekti tokią artimą, mylimą mamos ar tėvo sielą… Kartais bendraudami su tėvais ar mylimaisiais jaučiame, jog niekaip negalime prisibelsti prie gilesnės, labai pažįstamos esmės, kurios vis laukiam pasireiškiant ir nesulaukiame. Arba sulaukiame labai retai – nelaimių, stiprių pokyčių, likimo sankryžų metu. Šis pojūtis iš tiesų viltingas. Jis rodo, jog taip laukiamas artumas, gelmė atsivers tuomet, kai būsime sąlygose, kurios neribos mūsų bendravimo fizinio kūno šarvais ir grubios materijos ribotumu… Sąlygose, kurios sugebėsime atpažinti, ką matome prieš save…
PATARIMAI NESUSIŠNEKANTIEMS SU ARTIMAISIAIS :
Kartais duodu patarimą, kuris puikiai veikia žmonėms, niekaip negalintiems susišnekėti su savo tėvais ar kitais artimaisiais – vaikais, mylimaisiais. Aš jiems patariu: tai, ko negalite pasakyti tiesiai, žodžiais, arba ko negirdi sakant žodžiu jūsų artimieji, išsakykite jiems maldoje, nukreiptoje į jūsų artimųjų sielas, ne į jų asmenybės.
Jei kantriai ir geranoriškai, be pretenzijų kreipsitės maldoje į jūsų artimojo sielą, perduodami tai, kas jums rūpi, kaip taisyklė, tokia malda veiks geriau, nei tiesioginiai pokalbiai, barimas, auklėjimas ar ginčai…Be abejo, ši malda neturėtų būti nukreipta tiktai į jūsų pačių egoistinių poreikių tenkinimą, kreipti artimąjį ten, kur jam nepakeliui, arba kaip nors kenkti pasauliui., tiems į kuriuos ji nukreipta..
PROTĖVIAI TĘSIA GYVENTI, TOBULĖTI…
Dar svarbu suvokti, jog mūsų tėvai, seneliai, proseniai, kaip ir mes, gyvena amžiną dvasios bei sielos gyvenimą,– tęsia toliau patirti gyvenimus įvairiuose pasauliuose, tobulėja. Svarbu suvokti, jog niekas iš esmės nemiršta… Tai reiškia, kad kartą juos įgiję, turėsime protėvius visada, kiek tai galėsime prisiminti suvokti.
Taigi protėviai taip pat ir dabar, šiuo metu, tęsia gyventi, nors jau kitomis formomis. Nors jie lieka mūsų protėviais, tačiau jų istorija nesibaigia, tęsiasi. Jie tęsia gyventi ne tik praeityje, bet ir amžinoje dabartyje, jie tęs gyventi ateityje. Daugybė kitų būtybių suteiks jiems kūnus tapdami jų tėvais ir motinomis… Sunku suvokti, jog mes turime gyvus, amžinus, tobulėjančius, savo esmine dalimi nemirusius protėvius, su kuriais galėtume bendrauti, užmegzti gyvą ryšį, praplėsti savo išmintį, jei tik sugebėtume bendrauti sielų lygyje…
Kartais taip ir vyksta sapne, kuomet mūsų buvusi fiziniame įsikūnijime senelė, senelis, motina, tėvas, nors nebeturintys fizinio kūno, visgi bando bendrauti su mumis sapne, perduoti mums kokį nors patarimą, perspėjimą. Sapne, jei tik pasikylėjame į tą lygį, kurį pasiekia išėjusių sielų gyvenimas, galime bendrauti, sutikti ne tik savo protėvius, bet ir mokytojus, draugus, mylimuosius. Jau astraliniame pasaulyje, koks yra sapno pasaulis, mūsų ir jų realybės nėra atskirtos.
Tačiau šitaip bendrauti dienos metu, ne sapne įmanoma tik sąmonei, kuri gyvena ne siaurame egoistinės, mirtingos asmenybės pasaulyje, bet atsiveria ir beribiam sielos, gyvenančios labai ilgai, pasauliui.
Sunku suvokti, jog kartais mūsų protėviai sugrįžta pas mus, įsikūnydami kaip mūsų vaikai, anūkai, draugų vaikai, mylimieji, anūkai…
Nuostabu, jog mes galime jiems grąžinti karminę skolą už jų pasiaukojantį rūpestį mumis, savęs apribojimą dėl vaikų, taip pat suteikdami jiems kūną, padėdami gimti arba tiesiog rūpindamiesi jais, kaip tai daro seneliai savo anūkams…..
PROTĖVIAI – NE TIK ŽMOGIŠKUOSE ĮSIKŪNIJIMUOSE
Kita vertus, siela tobulėdama įsikūnija ne tik žmogiškuose kūnuose. Nusprendusi tobulėti Žemės planetoje, siela pradžioje išgyvena daugybę įsikūnijimų paprastesniuose įsikūnijimuose. Reikia ilgos, grandiozinės patirties daugybėje paprastesnių įsikūnijimų, kol siela sugeba suorganizuoti savo esatį, įsikūnijimą tokioje sudėtingoje, dieviškoje, sąmoningoje esatyje, kokia yra Žmogus. Tam ji labai ilgai ruošiasi – o juk ir laiko tam turi labai daug, visą amžinybę…
Kad sugebėtų gimti žmogumi Žemėje, siela turi praeiti labai ilgą evoliucijos mokyklą, mokydamasi būti, patirti, jausti, išlikti. Po truputį ji auga sąmoningo gyvenimo žmogaus kūnuose link. Kad tai galėtų padaryti, tapti žmogumi šiame evoliuciniame kelyje, jai reikia daugybės pagalbininkų.
Daugybėje įsikūnijimų jai reikia daugybės protėvių pagalbos, kuriuos ji įgyja, įsikūnydama kaip būtybė, gyvenanti ugnyje, vandenyje, žemėje, ore; kaip būtybė, gyvenanti mineralų, augalų, žuvų, roplių, paukščių, žvėrių pasauliuose… Kaip būtybė, gyvenanti elementalių, arba gamtą animuojančių, įdvasinančių dvasių, pasaulyje.
Beribis gyvenimas įvairiose evoliucijos pakopose, įvairiose gyvybės formose, karalystėse – patirdama visa tai, siela išgyvena gimimo įvairiuose kūnuose, pasauliuose iliuziją, patiria beribės daugybės protėvių artumą. Jie tampa jos tėvai ir motinos, maitintojai, protėviai visose gyvybės pakopose. Visi jie tęsia savo kelionę – tęsia gyventi, tobulėti kaip naujos bangos dvasios vandenyne, kaip tęsiančios savo kelionę tobulėjančios sielos…
MES NIEKADA NEBŪNAME VIENIŠI
Mes niekada nebūname vieniši – tai net neįmanoma. Laiko ir erdvės jūroje mes apsupti miriadų gyvybių, miriadų mūsų sielos protėvių, kurie padėjo mums tapti tuo, kuo šiandien esame. Mes tęsiame gyventi, tobulėti, taip pat apsupti miriadų matomų ir nematomų būtybių, be kurių mūsų evoliucija būtų neįmanoma arba taptų neįsivaizduojamai skurdi, o gyvenimas prarastų prasmę ir įdomumą…. Įsivaizduokite – ką gi siela turėtų veikti, jie visuose pasauliuose nebūtų nei vienos jokios rūšies gyvos būtybės?
PROTĖVIS – DIDYSIS ERELIS, DIDŽIOJI MEŠKA…
Žinome, jog kai kurios žmonijos gentys savo protėviais, globėjais laikė Didžiąją Mešką, Didįjį Erelį ir pan… Racionaliai mąstant atrodytų, kaip gali žmogaus protėviai būti meška arba vilkas – juk jų sąmonė daug paprastesnė, primityvesnė? Kaip ji gali talpinti tai, kas yra žmogus – jo siekius, tikslus, aukštuosius idealus? Ko gero, daugelis galvoja, jog indėnų kreipimasis į Gyvūnus – Protėvius Globėjus yra ne daugiau nei simbolis ar atgyvena.
Aprašysiu požiūrį, kuris susiformavo daugiametės praktikos metu, veriantis įžvalgoms, suvokimams. Augalai, gyvūnai, žvėrys, kol neturi pakankamai individualizuotos sąmonės, tokios kaip žmogaus, visgi turi bendrą visuotinę savo rūšies sąmonę, atmintį, būtį, kurioje surenkama patirtis, informacija apie visos rūšies gyvenimą. Šią bendrą būtį teisinga būtų pavadinti “Didžiąja Siela: Didžiąja Meškos Siela”, “Didžiojo Vilko Siela” Didžiojo Delfino siela ir panašiai… Šioje didžiojoje sieloje formuojasi bendra visiems gyvūnams, kurie su ja susiję, karminė atmintis, bendra savimonė, įrašomi šios rūšies įpročiai, išlikimo modeliai, realybės suvokimas. Joje saugoma bendra rūšiai išmintis, formuojasi bendra valia. Ji turi savo išskirtinius individualizuotus bruožus, unikalias kokybes. Būtent ji užtikrina instinktyvų žinojimą apie tai, kaip geriausia išlikti vienose ar kitose sąlygose, kokia patirtis yra susijusi su žmogumi, žmonija…
Ši sąmonė, būtis yra daug sudėtingesnė nei pavienio vilko, meškos, erelio ar kito žvėries… Ji talpina savyje kolektyvinę gyvūnų sąmonę, valią, išmintį, sunkiai suvokiamą ir žmogaus protu. Didžioji Meška ar Erelis, ar kita Didžioji gyvūnų siela (net paukščių, roplių, kitų gyvybės formų didžiosios sielos) turi gilų, puikų ryšį su Žeme, su planetos sąmone, sakralią išmintį, būdingą kolektyvinei gyvūnų sąmonei, tam tikras dvasines galias, susijusias su šiomis Didžiosiomis sielomis.
Jau vien dėl to siela, kuri ruošiasi ateityje įsikūnyti kaip žmogaus siela, turi ką veikti, bendraudama su kolektyvine gyvūnų siela arba patirdama įsikūnijimą atskiro individo – žvėries, paukščio, roplio kūne.
Per gyvūno kūną siela patiria ne tik pavienio gyvūno gyvenimą, bet ir ryšį su Didžiąja gyvūno Siela, informaciją, išmintį, susijusią su šios sielos gyvenimu. Per ją ji tampriai bendrauja su planetos sąmone, jos logosu, su jos dvasine esatimi, su planetos dvasine evoliucija.
APIE TAI, KAD DIDŽIOSIOS GYVŪNŲ SIELOS – TAIP PAT MŪSŲ PROTĖVIAI
Ko gero, pavieniai gyvūnai, per kuriuos mūsų siela panorėjo patirti fizinę realybę šioje žemėje, su jų smulkiais paprastais įvykiais, nesudėtinga sąmone gal ir nebūtų verti tapti visaverčiais mūsų protėviais. Juk pavienio gyvūno sąmonė tam per daug primityvi, per mažai individualizuota ir netalpina pakankamai dvasingos, vertingos būties, susiejančios mus su amžinybe. Kita vertus, tokios atskiros tiktai fizinės gyvūno būties – be ryšio su Didžiąja šio gyvūno siela – net ir neegzistuoja.
Tokiu būdu mūsų protėvių būtis išsiplečia, nusidriekia toli, gilyn. Aprėpdama ir Didžiąsias augalų, žvėrių, paukščių, roplių sielas. Nusidriekia į begalybę, o mes įgyjame gausybę didingų protėvių bei galime susisieti su jų išmintimi, sakraliomis galiomis. To neįgytume, apribodami savo protėvius tik žmogiškaisiais įsikūnijimais…
Tai galėtų atrodyti tik fantazijos ar mažai susijęs su kasdieniais žmogaus pasirinkimais dalykas, tačiau, žvelgiant į išryškėjančias įžvalgoje persikūnijimų gijas, tampa akivaizdu, jog žmogiškosios sielos prigimtis platesnė, universalesnė, nei galėtume įsivaizduoti. Jos prigimtis gali leisti jai prisiliesti, suformuoti įsikūnijimą ne tik žmogaus, žvėries, paukščio, roplio, augalo būtyje, bet ir patirti realybes išvis kitose žvaigždinėse sistemose, kitose galaktikose, kitose planetose, kituose būviuose nei žinomi žmogui. Taigi, mūsų protėviai, padėję mums gimti bei tobulėti, patirti įsikūnijimus, gali būti ir visai nepažįstami dabartinei žmonijai, atsiveriantys tik įžvalgos būdu.
Kita vertus, net ir tų gyvybės būvių, kuriuos mes iš dalies pažįstame čia, žemėje, yra neįsivaizduojamai daug. Tiek daug, jog atvėrę sau sakralų, nematomą žmogaus akiai Didžiųjų žvėrių, augalų, kitų gyvūnų sielų gyvenimą, mes atsiveriame didingai, giliai, neišsemiamai mūsų protėvių sąmonei bei išminčiai.
