Neprisirišimas. II.

  / Sekmadienis, 02 lapkričio 2014 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis, Kitos dvasinės praktikos, Mokymai

Gyvenimas savo pilnatvėje, visumoje visur toks yra – išeinantis iš dualumo rėmų, daugiareikšmis bei netelpantis tik į  „taip“ arba „ne“. Taip, yra pelnas, bet kažkur yra ir nuostoliai. Ir niekada negali žinoti, koks šiandien yra tavo balansas, jei žiūrėtume ne tik materialia, bet ir emocine, dvasine, karmine prasme. Kas šiandien tavo yra didesnis: pelnas ar nuostoliai, pasvėrus visa visumą? Šiandien turi skolą, bet kažką ir įgijai. Tai yra skola ar ne? Ar tai iliuzija? Ne. Dažniausiai yra ir pelnas, ir skola, ir uždarbis, ir praradimas, ir iliuzija, ir realybė, kurioje yra iliuzija, ir dar daugiau. Budistinis požiūris stengiasi tai išreikšti žodžiais.

Budos  Šakjamunio „Deimantinėje sūtroje“ rašoma: „Yra ne tik taip arba ne. Ne tik nei taip, nei ne. Ne tik ir taip,  ir ne.“ O kaip yra? Daugiau. Daugiau nei tai. Daugiau, nei galima išreikšti žodžiais…

Ar taip yra ir mūsų kasdieniame gyvenime? Tai kaipgi – taip ar ne? Yra tie lygmenys mūsų gyvenime, kur galime atsakyti: „Taip arba ne“. Bet jie negali aprėpti visumos. Ir negali pasakyti, kad yra „ir taip, ir ne“. Arba „nei taip, nei ne“. Bet jie negali aprėpti būties visumos. Būties audinys išeina iš tų rėmų, kur galima subesti kuolus: „Taip arba ne“, „Ir taip, ir ne“, „Nei taip, nei ne“ – arba subesti visus tuos šešis kuolus. Gyvenimas išeina iš visų tų ribų.

Kada mes bandome išsikelti sau uždavinį suderinti siekius, troškimus ir neprisirišimą, labiausiai mumyse prieštarauja protas, kuris sako, kad tai neįmanoma. Protas todėl taip sako, kadangi jis mąsto dualiomis sąvokomis, žodžiais, linijiniu būdu. Bet mūsų būtis nėra linijinė.

2

Mūsų protas yra puikus pagalbininkas, tačiau jis gali būti taikomas tiktai tam tikra kryptimi, tam tikru būdu. Pavyzdžiui, mes negalime paimti centimetro ir išmatuoti orą šioje salėje ar emocijų dydžio, platumo. Bet mes kartais norime protu išmatuoti gyvenimą. Bet tai tas pat, kaip centimetru išmatuoti orą ar emocijas, atsiminimus. Centimetras yra skirtas išmatuoti linijinius dalykus – linijas. Taip ir protas – negali išmatuoti nedualių dalykų, netelpančių į dualumo erdvėje. Protas dėl to mumyse kelia baimes ir traukiasi nuo nedualumo, nes jo nesupranta. Jam tai, kas nedualu,  tiesiog neegzistuoja.

Tačiau žmogus turi gilesnį nei protas gebėjimą operuoti protą gąsdinančiais prieštaravimais, gebėjimą kaip fokusininkui derinti buvimo būdus. Bet žodis dar nėra buvimo būdas – žodis gali mums padėti kreipti kokia nors linkme savo buvimo būdą.

Mes esame visą laiką labai sudėtingoje, daugiaplanėje būtyje, kuri visada išeina už dualumo, arba linijiniškumo, ribų. Mūsų būtis niekada netelpa dualume. Jame telpa tik proto šablonai. Tačiau dėl proto noro vyrauti mes, atvirkščiai, galvojame, jog mūsų būtis visada telpa dualume ir tik kartais išeina už jo ribų, nors yra priešingai.

Tačiau tada, kai mes norime per protą ją apibūdinti, žodžiais ir mintimis ją analizuoti, tenka ją apibrėžti linijinėmis sąvokomis ir tada atsiranda prieštaravimai, dualūs poliai – mes sukišame gyvenimą į tą linijinį matavimą: „Taip arba ne“. Mąstydami sukemšame, sumodeliuojame savo gyvenimą į mintis ir kartais užmirštame, kad tai, ką sumodeliavome, nėra būtis. Mes tik per tą modeliavimą bandome tą būtį suvokti. Bet tai nėra tapatu. Tas modeliavimas, kaip savo būties suvokimo instrumentas, nėra pati būtis – ji yra platesnė, išeinanti iš tų rėmų.

Juo labiau, kad pats mąstymas yra augantis, evoliucionuojantis, bręstantis. Kaipgi jis gali pretenduoti apibrėžti visą būtį? Tai kaip vaikas bandytų apibrėžti kažką, ko jis dar net įsivaizduoti negali. Dėl to linijinio mąstymo procese žodiniame lygmenyje esantis prieštaravimas neturėtų jūsų sutrikdyti ar klaidinti.

Be abejo, kai kuria prasme tas prieštaravimas yra ir būtyje, nes kai kurie būdai ne taip jau lengvai yra suderinami. „Neprisirišti“ yra žodis. Bet ką tai reiškia būtyje? Tai reiškia daugiau tolti nei artėti. Kai ko nors trokštu, tai reiškia labiau artėti į tai. Tai kaipgi tai suderinti?

10285670_10202387802675594_6027393008329696889_o

Manau, mes tai galime suderinti, nes mūsų būtis yra daugiaplanė, beribė, neįsivaizduojamai beribė, ji nuolat gimsta iš tuštumos naujai. Mes nuolat, kiekvieną sekundę ją gimdome, pratęsdami savo realybės inerciją, aprašymą savo pasirinkimais. Mes galime vystytis įvairiai, koreguoti tą kryptį, buvimo būdą neįsivaizduojamai įvairiai. Mes galime derinti daugiau, nei įsivaizduojame. Mes galime trokšti įvairiau, nei įsivaizduojame. Ir mes galime neprisirišti įvairiau, nei įsivaizduojame.

Tai yra konstrukcijos, skirtos kam nors apibrėžti. Jos vis dėlto neapibrėš visos būties. Visa būtis netampa artėjanti prie ko nors ar tolstanti nuo ko nors. Tai yra mistiški judesiai tuštumoje inspiruojant kokybes. Juk neretai būna, kad pasieki ką nors būtent išdrįsęs neprisirišti. Ir kokiam nors žmogui pajunti, kad gali duoti ką nors tik tada, kai iš jo išgirsti: „Na, gerai, ir nereikia“. Nes jame suskambo neprisirišimas. Būtent dėl to. Mums patiems su savimi tai reikia nuolat daryti: turėti visą laiką savyje kaip tęstinį tą modelį, tą absurdą savyje – tai vaduojantis laisvės pagrindas : „Trokštu, bet neprisirišu“. Evoliucionavimas vidinėje begalybėje.

Neprisiriškit. Neprisiriškit. Neprisiriškit. Neprisiriškit.

Tai tuo labiau svarbu praktikuojant gerovės praktikas.

Tai tuo labiau svarbu, kai yra nelaimės.

Tai tuo labiau svarbu, kai yra laimės.

Tai svarbu, kai yra gerovė, kurią stengeisi sukurti.

Tai svarbu dėl pusiausvyros, nes kitaip ima gimti, formuotis egoistinė sąmonė, o ji tampa pavydi, arši, gobši, susisvarbinusi, baiminga.

Galėtumėte paklausti savęs: „Kada aš ką nors vertingo įgijau per neprisirišimą?“ Prisiminkite kokią nors konkrečią istoriją, kai jūs atsigręžėte į neprisirišimą, pasielgėte kaip laisvas, neprisirišantis žmogus, ir gimė jūsų laimėjimas, išaugo dorybės arba gerovė.

Kada neprisirišimas jus išvadavo iš bėdos, iš nelaimių? Iš būsimo neharmoningo, nelaimingo likimo sekos? Ar taip yra buvę? Ar dabar jūs galite numatyti situacijas, kas būtų buvę, jei kada nors praeityje būtumėte likę prisirišę prie to, kas atgyvenę, neperspektyvu?

Kai kurie tapatina neprisirišimą su nusigręžimu, atsisakymu. Nereikia to daryti. Tai nėra tapatūs dalykai. Galima būti kartu, bet neprisirišti. Ir galima nebūti kartu, bet prisirišti. Galima atsisakyti meilės dėl to, kad per daug ją sureikšmini ir dėl to bijai mylėti.

Yra apie ką pamąstyti.

DELNAS KELIAS

Galima būtų pasakyti, kad neprisirišimas – tai nebijojimas prarasti, bet tai dar nereiškia, kad reikia prie to, prie ko neprisiriši, neturėti. Tai drąsa būti laisvame santykyje: turėsi ar prarasi, tai tęsis ar ne, bus ar išeis. Tai laisvas santykis su fenomenu ar daiktu. Dažnai mes ko nors atsisakome ne todėl, kad neprisirišame, o dėl baimės arba dėl ydų. Kartais besąlyginė meilė verčia neprisirišti prie to, ką geistum mylėti ir kaip geistum mylėti. Ko lauktumei, ko tikėtumeisi. Kad galėtum tai tęsti, kartais turi neprisirišti prie to, kaip bus. Nėra lengva tai suvokti. Tai subtilūs dalykai.

Gal vertėtų pamąstyti apie tai, kaip gali pasireikšti neprisirišimo perteklius? Ar tai įmanoma? Sakome, jog reikia išlaikyti pusiausvyrą. Troškimų gali būti per daug – tai akivaizdu. O neprisirišimų? Ar jų gali būti per daug? Į ką gali peraugti neprisirišimo perteklius? Į abejingumą. Į atsitolinimą.

Koks būtų žmogus, kuris ugdė neprisirišimą ir persistengė? Neatsakingas. Pradėjo ir numetė: „Man vienodai rodo“.

Kokias dorybes gali sunaikinti neprisirišimo perteklius? Gailestingumą. Atjautą. Norą gyventi materialiame kūne. Toks žmogus gali prarasti materialų kūną dėl neatsargumo.

Turi būti tie kuoliukai sąmonėje, kurie turi mus perspėti: „Tapai bailys, per daug saugai fizinį kūną“ arba „Saugotis, esi per daug neatsargus“. Po kurio laiko to išmoksti – kaip vairuodamas automobilį valdyti greitį, daryti posūkius. Padedi skirti, kokiu kampu ir greičiu čia gali daryti posūkį: kada jau gali apvirsti, o kada jau užkemši kelią kitiems. Kaip tos atsargiosios moteriškės – vis žvalgosi ir nedrįsta: laukia, laukia, atsargauja, pagaliau pasuka, sugadinusios nuotaiką dešimčiai žmonių. O kitas užskuba, nori pasirodyti, staiga šoka iš vietos ir padaro avariją. Tai ir yra mūsų darbas ieškoti, kurgi tas vidurio kelias, pusiausvyra.

Jei jauti, kad tavyje per daug troškimų, kurie ima semti tave, skandinti, gal jau laikas prisiminti neprisirišimą, visko iliuziškumą? Galbūt pusiausvyrai atgauti reikia tai prisiminti. Pajausk, kiek to reikia. Valdyk. Ieškok. Tai tavo darbas – tame esi kūrėjas. Persūdysi – turėsi pasekmes. Nepakankamai pasūdysi – irgi turėsi pasekmes. Mes visada turime pasekmes. Jas išgyvename. Mokomės savąja būtimi. Nuolat. Ir tai yra gerai. Tai sąmoningumo pagrindas. Tai ir  atsigręžimas į karmą, kuri taip pat, kai  jai žvelgi tiesiai į veidą nuolat, tampa  mūsų sąmoningumo bei išsivadavimo pagrindu.

1459274_10201327120039191_306815095_n

 

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų