Drąsiausias žiogas, sutiktas šią vasarą, turėjo tik vieną didelę koją. Pradžioje jis išgąsdino mane, staiga užšokęs ant rankos. Pasidžiaugiau drąsa, jam ramiai šalia vaikštant.  Vėliau pagailėjau dėl luošumo, o paskui supratau – tai mano problemos, ne jo. Minčių bangos, kitimai – ne jo…

Vasarai dar neįpusėjus, širdis, išvaikščiota plaštakių, apsigobė rūkais ir rasomis. Kažin, ką jis sakys, kai rudenį prisirpę obuoliai nukris…

  Mano katinėlis, garsiai niauksėdamas, vakaro rasota žole parbėga iš miško. Šlapia ne tik jo nosis ir letenėlės, bet ir ausys… Išalko, sušlapo, paisiilgo… Aukšta žolė, iš tiesų aukšta. Jau laikas ją šienauti…

Kartais suvokimas, jog mūsų, žmonių, yra tiek daug – slegia. Ypač, jei gyveni mieste. Tačiau kitu metu supranti, jog tai, kad yra tiek daug žmonių, su kuriais gali pasidalinti mintimis, idėjomis, yra laimė. Jog tai – dalijimosi pasauliu džiaugsmas. Gali bijoti, kad žmonės tavęs nesupras. Tačiau gali išbandyti ir pasidalinti tuo, kas džiugina širdį, virpina