III. Šiek tiek apie Sielos evoliuciją…

  / Antradienis, 07 sausio 2014 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę, Mokymai, Uncategorized

Dar ne dabar, dar ne laikas…

Šiuo stabčiojimo arba pirmyn – atgal klejojimo periodu Sielos aktyvus vadavimas iš sansaros būtų greičiau prieštaraujantis jos laisvai valiai, potraukiams nei padedantis Sielos esminiams evoliuciniams uždaviniams. Todėl jis gali būti tik saikingas, atsižvelgiantis į Sielos evoliucinę brandą, jos giliuosius, ilgalaikius ketinimus bei trumpalaikes bėdas.
Tai iš esmės vis dar involiucinis, dvasios leidimosi per Sielą gilyn į materiją procesas, kurį svarbu užbaigti, kad galėtų būti suformuotas pakankamai tvirtas dugnas tolesniam evoliuciniam kilimui dvasios link, dabar jau tolstant nuo materijos bei sansaros.

Šiuo periodu, net aktyviai žadinama Dvasios link bei sąmone suvokdama tokio žadinimo svarbą, Siela per daug aiškiai jaus – ne dabar, dar ne dabar – dar neišbandyti didžiausi pavojai, dar nerasti nuo jų priešnuodžiai, neišgerta pakankamai aitri aistros, kančios, grožio ir kvailybės, puikybės ir didvyriškumo taurė, dar negana, dar ne laikas.
Tokiu periodu, net jei ji susižavi išsivadavimo idėja, yra per daug motyvuojama nepakankamai savimi pasitikinčio ego, kad iš tiesų vaduotųsi. Dėl to aktyvaus vadavimosi iš ego kalėjimo, iš sansaros idėją šiuo periodu puikiai gali pakeisti tobulinimosi, brendimo idėja, kuri natūralioje evoliucijoje dažniausiai savaime takiai perauga į išsivadavimo iš visų sansaros pančių idėją.

gregory-colbert-62

Tik tuomet, kai už kiekvieno naujo nuotykio, naujos meilės, naujos idėjos, naujų baimių ar vilionių ims nuolat skambėti vis ta pati nata, vis tas pats šauksmas – užtenka, laikas grįžti, visa tai jau buvo… Tik tuomet Siela jaus, jog jos posūkis šaltinio link yra galutinis ir nuoširdus ir galės tame nurimti, tuo save įkvėpti. Tik tuomet ji galės pradėti gyventi didžiąja tarnyste klaidžiojantiems sansaroje, skausme, iliuzijose, save įkvėpti didžiąja tarnyste Mokytojams, galintiems išvesti iš sansaros, žinantiems, kaip, kada tai daryti, didžiąja tarnyste Žemei bei visam, kas gyva joje.

Viešpatie, kodėl mane apleidai?
Ruošimasis šiam momentui, jo nujautimas, artėjimas į jį panašus į artėjimą tuštumos, beribės tamsos, beprasmybės link. Pačiame posūkio momente Siela turi visiškai laisva valia, be pagalbos iš išorės, padaryti savo tikrą, nuoširdų sprendimą arba jo nepadaryti, jį atidėti vėlesniam laikui. Tokiu metu jai gali atrodyti, jog Viešpats ją paliko, kai, vis ir vėl prašydama pagalbos, vedimo, ji nejaus atliepimo, tik tylą. Tai jėgos, tiesos, tikrumo, pirmo gilesnio, savarankesnio prabudimo momentas. Jei jis įvyksta – prabudimas dvasios link, dvasios savyje pažadinimas. Po jo gali ateiti iš tiesų vaduojantis Mokytojas, būti padarytas pirmas žingsnis nuo ego, nuo atskirtumo nuo Didžiojo Vienio, didžiojo išsivadavimo link…
N.Wolmer

ad7cd4_4ee01832379c8520b51898ba56eafe7a.jpg_1024

 

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų