Dvasingumas ir materiali gerovė

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Kitos dvasinės praktikos

Kalbėdama apie žmogaus sielos brandą, aš turiu omenyje ne fizinio kūno brandą, bet sielą, kuri keliauja per įsikūnijimus. Pradžioje, kuomet ji yra jauna, aktyvi, įnirtinga, veikli, jai be galo rūpi materialios vertybės, jėga ir šlovė. Ji veržiasi į tai, trokšta to, nemato nieko kito. Kada ji jau įsitvirtina jaunos sielos amžiuje, neretai būtent tai ir pasiekia, nors dar neturi dvasingumo.

Kokia gi tolesnė jos kelionė? Manau, kad sielos brandos link. Siela pajudės evoliucijos keliu, kai nuspręs: „Sieksiu meilės, atjautos, grožio, harmonijos, talento ir t.t.“ Neretai siela, toliau bręsdama, praranda gebėjimą kovoti už tai, kas jai brangu, apginti tai, praranda gebėjimą išlaikyti materialią gerovę – tai yra praranda jaunos sielos savybes, ieškodama brandesnės sielos savybių. Taigi ji perkelia savo dėmesį į kitų vertybių paiešką.

Gali būti ir bendros, visa apimančios gerovės kūrimas, bet tai ateina dar vėliau. To tiesiog reikia sąmoningai siekti, tai yra ilgas sielos darbas. Be abejo, žmogus, kuris siekia natūralios gerovės, nepaisydamas aplinkos, karminį atpildą už tai gauna ne iš karto, o vėliau.

Kartais būna, kad žmogus, turintis turtą, yra grubus ir savanaudis – jaunos sielos turi didelį rezervą, gauna avansą. Kiekviena siela turi kada nors išmokti kovoti, siekti savo naudos, išmokti transformuoti materiją iš vienos formos į kitą (tai daro verslas, kai iš žaliavos sukuriamas daiktas, įdedama tam didžiulė energija, mokomasi ryžto, drąsos“).

Vėliau ateina kitos užduotys.

Didžioji klaida yra ta, kad mes ieškome atpirkimo čia pat, šiame gyvenime, o karmos dėsnis yra „išsitempęs“, „pasklidęs“ per visus įsikūnijimus, ir neretai pasekmės už kažkokį veiksmą ateina po dviejų, trijų, keturių, penkių gyvenimų arba netgi dar vėliau. Kyla iliuzija, kad tarsi nėra atpildo nei už gerus darbus, nei už blogus darbus. Dvasinis aklumas, nematymas laike, bandymas atrasti vieno gyvenimo rėmuose visą karmos dėsnį ir visą atpildą – štai kas mus trikdo. Tada atrodo, kad neverta siekti dorybių, nors ir turite intuiciją, jaučiate, kurios vertybės yra subtilesnės, aukštesnės.

Buvo užduotas klausimas: „Kodėl žmonės, kurie, atrodo, visai nėra dvasingi ir to verti, turi materialų turtą, o žmonės, kurie atrodo subtilesni, geresni ir dvasingesni, žiūrėk, vargsta, skursta? Kodėl taip yra? Kodėl čia tokia neteisybė?“

Yra vienas etapas, kada žmogus tiesiog plėšriai, egoistiškai siekia tikslo, nesirinkdamas priemonių. Jis labai to trokšta, ir vien dėl to, kad įdeda daug gudrumo ir pastangų, yra to vertas. Žinoma, laikinai. Vėliau siela tobulėja, pereina jaunos sielos periodą ir bręsta, siekia subtilumo, gerumo, atjautos, pasiaukojimo ir materialaus turto aktualijos tampa nebe tokios svarbios, o neretai jo apskritai atsisakoma – kaip vilionių, pagundų, kaip to, kas tvirkina. Ir dažnai nueinama per toli. Bandoma atsiplėšti nuo turto, pinigų, vilionių, einama į vienuolynus, pasukama materialaus turto visiško atsisakymo keliu. Vėliau žmogus atgimsta kitame gyvenime ir jis turi tą pasiaukojimo, gerumo, subtilumo dovaną, tačiau jam trūksta materialaus pagrindo. Va, tada jis ir klausia: „Kodėl? Kodėl grubesnis, įžūlesnis žmogus turi, o aš neturiu?“ Tada tampa aktualu naujai pažvelgti į tą patį dalyką, kurio kažkada – neretai sąmoningai – savo karmoje praeituose įsikūnijimuose buvo atsisakyta. Ateina laikas naujai pažvelgti į materialų turtą, kaip į bazę, būtiną ir reikalingą evoliucijai, pusiausvyrai, harmonijai.

Dažnai žmonės, kalbėdami apie turtą, kai ką painioja.

Turtas yra perteklius, kai ko nors per daug, jeigu žiūrėsime į pačią žodžio prasmę. O argi tikrai mes šį žodį vartojame šia reikšme? Ar, kalbėdami apie turtą, neturime galvoje tai, jog norime tiesiog turėti kokybišką pastogę, gerą maistą, tinkamą aprangą, kokybiškus darbo ir mokslo instrumentus? Galų gale gebėti keliauti ten, kur mus veda mūsų asmenybės, proto, sielos ir dvasios tobulėjimo poreikiai? Ir jeigu žmogus visa tai turi, tai, pagal dabartinę sampratą, apie jį jau sakoma, kad jis turtingas. Tačiau jeigu pažvelgtume į patį archetipinį žodį „turtas“, vis dėlto tai dar nėra turtas, todėl aš manau, kad reikia taisyti požiūrį į jį. Jeigu Jūs iš tiesų kalbate apie turtą kaip apie pinigų sankaupą, kai siekiama turėti kuo daugiau, tai nemanau, kad dvasingam žmogui to iš tiesų reikia – tai nėra būtina jo evoliucijai. Bet jeigu Jūs turite omenyje, kad Jums reikalinga materiali bazė, kokybiška pastogė, maistas, darbo instrumentai, gebėjimas sukurti ryšį su pasauliu (tai yra keliauti, mokyti ir t.t.), tai Jūs kalbate ne apie turtą, o apie gerovę. Tam, kad ta gerovė galėtų ir vėl pas Jus ateiti, reikia keisti požiūrį į gerovę, reikia nuimti nuo dieviškos, palaimintos gerovės tą šleifą, kurį Jūs patys jai suteikėte, – nuopuolio ir degradacijos šleifą.

Reikia tiesiog suprasti, kad jeigu norite turėti materialią gerovę, Jūs turite jos norėti, Jūs turite jos neniekinti, nesmerkti, Jūs turite įdėti pastangų, kad tai būtų. Jūs turite tikėti, kad ji galima Jūsų gyvenime. Tai turi būti stabili tėkmė Jūsų sąmonėje, palaikanti materialios gerovės prasmės sąvoką. Tai yra reikalinga, prasminga. Reikalinga energija, kuri palaikytų to buvimą Jūsų gyvenime, tada gerovė galės būti Jūsų gyvenime jau nauja kokybe. Jūs galėsite žiūrėti ir mokytis, kaipgi to siekti ne plėšriai, ne egoistiškai, kaip tai turėtų daryti jau brandesnė, subtilesnė siela savo talentų, gebėjimų pagalba, kad jinai būtų ne tik talentinga, kūrybinga, bet ir sukūrusi sau materialios gerovės pagrindą. Čia reikia daug pastangų ir tai įmanoma, kada konstruktyviai, pozityviai yra mąstoma, jog materiali gerovė yra natūralus pagrindas išreikšti subtilesniems dalykams, talentui ir panašiai.

Jeigu Jūs iš esmės manote, kad materiali gerovė nėra reikalinga dvasingam žmogui, kad tai yra prieštaringi, priešingi dalykai, tada ir nedejuokite. Tada su šventu, begaliniu kuklumu, saiku ir askeze priimkite tai, kad Jūs galite nieko neturėti, valgyti bet ką, rengtis bet kaip, gyventi bet kur ir tiktai padėti artimajam visur, kur tiktai jam to reikės. Tačiau argi nenusialinsite, nes tai yra kelias ne pasauliečio,o daugiau vienuolio – visiškai atsidavusio askezei, pasiaukojimui. Juk jeigu nesate toks vienuolis ar vienuolė, jeigu neturite tokio požiūrio į askezę, į atsisakymą – švento, tyro, vientiso, – tada keiskite savo požiūrį į materialią gerovę, išdrįskite jos negobšiai norėti, jos siekti neplėšriai. Būkite dvasingas žmogus, kuris protingai kuria materialią gerovę, jos neniekina ir nesidairo į šonus, mąstydamas: „Kodėl kitas, žiūrėk, toks pilvūzas, grubus, įžūlus, o turi? O aš, tokia subtili, dieviška būtybė, o neturiu?“ Todėl, kad niekini, nesistengi, nenori, netrokšti, neįdedi pastangų, ir tada džiaukis tuo, ką turi: materialios gerovės nebuvimu, nekokybiška pastoge, nekokybišku maistu, nekokybiška apranga ir nebuvimu pagrindo nei mokytis, nei tobulėti, nei turėti gerų darbo instrumentų, nei galimybės susisiekti su šventomis vietomis, mokytojais, nuvažiuoti, pamatyti tai, ko reikia tavo sielos, dvasios ir asmenybės tobulėjimui.

Galbūt aš ir griežtai pakalbėjau, tačiau gal tai padės vis dėlto paleisti tas praeities „įkrovas“, kai siela iš tiesų dažnai nusikalsta, siekdama materialaus turto, o vėliau apskritai nebenori į tai net žiūrėti. Kartais tai užsitęsia kelis gyvenimus. Bet po to ateina naujas etapas ir svarbu pamatyti naujus, pozityvius būdus, kaip galima ramiai, harmoningai, neskubant kurti visa apimančią gerovę. Pačioje pradžioje, manau, reikia patikėti, kad tai pasauliečiui įmanoma, ir tapti harmoningu, humanišku žmogumi, kuris po truputėlį, ramiai, išmintingai vis dėlto sukaupia materialią gerovę, kaip savo bendros gerovės pagrindą.

 

Į viršų