Neprisirišimas

  / Trečiadienis, 19 birželio 2013 / Paskelbta: Dorybių mokykla

Matau šiuo metu dar vieną aktualiją: daugeliui iš jūsų, kai yra sunku, svarbu dėl pusiausvyros akcentuoti neprisirišimo aspektą.

Esate tame etape, kur suvokėte savo vertybes ir labai trokštate jas išsiugdyti – ir materialias, ir charakterio bruožuose, ir santykiuose. Tas siekis, troškimas yra svarbus, bet tai yra tik viena svarstyklių lėkštė. Kad tai neperaugtų į baimes, nerimą, į kompleksavimą arba egoizmą, yra svarbu prisiminti kitą svarstyklių lėkštę – neprisirišimą, nesusireikšminimą ir nesureikšminimą visko, kas su jumis bevyktų.

Taip, mes darome viską, kad gyventume sveikai, dorai, švariai: stengiamės nevogti, negirtuokliauti, nevogti, nekenkti, siekti harmoningų santykių, dvasingos profesijos, gerovės. Darome viską, kad kaip galima šviesiau, greičiau suformuotume visokeriopą šviesią gerovę.

Visokeriopa šviesi gerovė – to siekti yra gerai. Bet jei to siekio yra per daug, tai perauga į egoizmą, iškerojusius troškimus, ambicijas, į per didelį susirūpinimą, kad ko nors nėra, kad kas nors gali sunykti, o per tai – artėjimą į baimes, nerimą, depresiją. Todėl svarbu jausti tą pusiausvyrą, tą momentą, kad eitum su banga, kad skrietum jos ketera, nekristum į egoizmo liūną per vieną ar kitą bangos pusę: arba kad „man iš viso nesvarbu vertybės, nieko nesiekiu, man nieko nereikia“, arba kad „per daug reikia, per daug prisirišu, sureikšminu“. Svarbu likti ant keteros, sekti pačiam sau, kad tie troškimai, siektinybės neperaugtų į egoizmą,susireikšminimą, susirūpinimą, baimes ir kompleksus. Visada tam gali padėti neprisirišimas.

Neprisirišk.Tavo kūnas čia gyvens mirksnį, kas su tavim benutiktų. Na, nebent tu taip praktikuosi , kad relizuotumei nemirtingo kūno lygmenį. Tačiau, oliala kiek dar iki to… Bet tokiu atveju juo labiau reikės praktikuoti neprisirišimą – prie kūno, prie mirtingumo, prie materialios gerovės. Mes liekame bangos viršūnėje, kai mes tuo pat metu ir siekiame, ir neprisirišame. Siek ir stenkis, bet visada būk pasiruošęs atiduoti tai, jei reikėtų. Neprisirišk. Gyvenimas – mirksnis, iliuzija, maja, žaidimas, tuštuma. Visi rūpesčiai, kuriuos dabar išgyvename, yra mažo skruzdėliuko rūpesčiai. Galaktikų spiečių akivaizdoje tas mūsų krutėjimas yra… Bus tų rūpesčių, bus tų džiaugsmų. Visko… Dauguma mūsų rūpesčių yra niekai, amžinybėje nepaliekantys pėdsako.

Sūtrose rašoma, kaip praktikas turi žiūrėti į rūpesčius: „Žiūrėk kaip į vandens burbulus per lietų, kaip į kiškio ragus, kaip į nepagimdytos motinos kūdikį.“ Tai yra žiūrėk kaip į tuštumą, kaip į mąją, kaip į iliuziją. Ir per tai išvaduok save. Kai taip pažiūri, tai leidžia pasakyti: „ Niekai vis tai“. Dauguma rūpesčių, kuriuose mes užsispaudžiame, kuriuos išgyvename taip, lyg mus kankintų įkaitintomis replėmis, yra rūpesčiai dėl pinigų. Jei tos mūsų pačios didžiausios baimės net ir realizuotųsi, vis tiek mes galėtume prasimaitinti, nemirti iš bado, dar ir kokį skudurą ant savęs užsimesti. Į skolų duobę sėsi? Kaip nors išgyvensi. Kiekvieną dieną stengsies, spręsi ir kaip nors bus. Darysi, ką gali. Visąlaik stengsies kurti gerovę, nekenkti, šnekėsi Manibhadros mantrą.

Tuštuma tai. Tuštuma. Dvasios žaidimas. Iliuzija, maja.

Ir vis dėlto skolos yra skolos. Vienoje rankoje – skolos, kitoje – iliuzija. Nagi… Gyvenimas toks ir yra.

Pasauliečio sąmonė yra duali. Ir vis dėlto gyvena jis nedualiai. Jis nori būti sveikas. Tačiau kiekvienas paprastas pasaulietis beveik kiekvieną vakarą nuodijasi: išmaukia vyno stiklą ar brendžio. Ypač verslininkai. Jis nori gyventi sveikai ir stengiasi: iš ryto dirba, vakare nuodijasi. Tai yra logiška? Tai yra nesąmonė. Kaip jis tai suderina? Ot taip. Jis mano, kad gyvena dualiame pasaulyje, logiškame pasaulyje, bet jis jis gyvena absurdo pasaulyje ir nieko… Bet jis to dualumo, nelogiškumo, absurdiškumo nemato, neaprėpia. Savo būties nedualumo. Bet ji būtent tokia yra: tuo pačiu metu jis daro priešingomis kryptimis nukreiptus veiksmus.

Gyvenimas visur toks yra – išeinantis iš dualumo rėmų. Taip, yra pelnas, bet kažkur yra ir nuostoliai. Ir niekada negali žinoti, kas šiandien tavo yra didesnis: pelnas ar nuostoliai. Šiandien turi skolą, bet kažką ir įgijai. Tai yra skola ar ne? Ar tai iliuzija? Ne. Dažniausiai yra ir pelnas, ir skola, ir uždarbis, ir praradimas, ir liliuzija, ir realybė, kurioje yra iliuzija, ir dar daugiau. Budistinis požiūris stengiasi tai išreikšti žodžiais. „Deimantinėje sūtroje“ rašoma: „Yra ne tik taip arba ne. Ne tik nei taip, nei ne. Ne tik ir taip , ir ne.“ O kaip yra? Daugiau. Tiesiog daugiau.

Ir taip yra mūsų gyvenime? Tai kaipgi – taip ar ne? Yra tie lygmenys mūsų gyvenime, kur galime atsakyti: „Taip arba ne“. Bet jie negali aprėpti visumos. Ir negali pasakyti, kad yra „Ir taip, ir ne“. Arba „Nei taip, nei ne“. Bet jie negali aprėpti būties visumos. Būties audinys išeina iš tų rėmų, kur galima subesti kuolus – „Taip arba ne“, „Ir taip, ir ne“, „Nei taip, nei ne“ – arba suvesti visus tuos šešis kuolus. Gyvenimas išlenda iš visų tų kuolų.

Kada mes bandome išsikelti sau uždavinį suderinti siekius, troškimus ir neprisirišimą, labiausiai mumyse prieštarauja protas,kuris sako, kad tai neįmanoma. Protas todėl taip sako, kadangi jis mąsto dualiomis sąvokomis, žodžiais, linijiniu būdu. Bet mūsų būtis nėra linijinė.

Mūsų protas yra puikus pagalbininkas, tačiau jis gali būti taikomas tiktai tam tikra kryptimi, tam tikru būdu. Pavyzdžiui, mes negalime paimti centimetro ir išmatuoti orą šioje salėje. Bet mes kartais mes norime protu išmatuoti gyvenimą. Bet tai tas pat, kaip centimetru išmatuoti orą. Centimetras yra skirtas išmatuoti linijinius dalykus – linijas.

Žmogus turi gilesnį nei protas gebėjimą operuoti protui atrodančiais gąsdinančiai prieštaravimais, gebėjimą kaip fokusininkui derinti buvimo būdus. Bet žodis dar nėra buvimo būdas. Žodis gali mums padėti kreipti kokia nors linkme savo buvimo būdą.

Mes esame visą laiką labai sudėtingoje, daugiaplanėje būtyje, kuri visada išeina už dualumo, arba linijiniškumo, ribų. Ji niekada jose netelpa.Tačiau tada, kai mes norime per protą ją apibūdinti, žodžiais ir mintimis ją analizuoti, tenka ją apibrėžti linijinėmis sąvokomis ir tada atsiranda prieštaravimai, dualūs poliai – mes sukišame gyvenimą į tą linijinį matavimą: „Taip arba ne“. Mąstydami sukišame, sumodeliuojame savo gyvenimą į mintis, ir kartais užmirštame, kad tai, ką sumodeliavome , nėra būtis. Mes tik per tą modeliavimą bandome tą būtį suvokti. Bet tai nėra tapatu. Tas modeliavimas, kaip savo būties suvokimo instrumentas, nėra pati būtis – ji yra platesnė, išeinanti iš tų rėmų.

Juo labiau, kad pats mąstymas yra augantis, evoliucionuojantis, bręstantis. Kaipgi jis gali pretenduoti apibrėžti visą būtį? Tai kaip vaikas bandytų apibrėžti kažką, ko jis dar net įsivaizduoti negali. Dėl to linijinio mąstymo procese žodiniame lygmenyje esantis prieštaravimas neturėtų jūsų sutrikdyti ar klaidinti.

Be abejo, kai kuria prasme tas prieštaravimas yra ir būtyje, nes kai kurie būdai ne taip jau lengvai yra suderinami. „Neprisirišti“ yra žodis. Bet ką tai reiškia būtyje? Tai reiškia daugiau tolti nei artėti. Kai ko nors trokštu, tai reiškia labiau artėti į tai. Tai kaipgi tai suderinti?

Manau, mes tai galime suderinti, nes mūsų būtis yra daugiaplanė, beribė, neįsivaizduojamai beribė, ji nuolat gimsta iš tuštumos naujai. Mes nuolat, kiekvieną sekundę ją gimdome, pratęsdami savo realybės inerciją, aprašymą savo pasirinkimais. Mes galime vystytis įvairiai, koreguoti tą kryptį, buvimo būdą neįsivaizduojamai įvairiai. Mes galime derinti daugiau, nei įsivaizduojame. Mes galime trokšti įvairiau, nei įsivaizduojame. Ir mes galime neprisirišti įvairiau, nei įsivaizduojame.

Tai yra konstrukcijos, skirtos kam nors apibrėžti. Jos vis dėlto neapibrėš visos būties. Visa būtis netampa artėjanti prie ko nors ar tolstanti nuo ko nors. Tai yra mistiški judesiai tuštumoje inspiruojant kokybes. Juk neretai būna, kad pasieki ką nors būtent išdrįsęs neprisirišti. Ir kokiam nors žmogui pajunti, kad gali duoti ką nors tik tada, kai iš girsti: „Na, gerai, ir nereikia“. Nes jame suskambo neprisirišimas. Būtent dėl to. Mums patiems su savimi tai reikia nuolat daryti: turėti visą laiką savyje kaip tęstinį tą modelį, tą absurdą savyje – tai laisvės pagrindas vaduojantis – „Trokštu, bet neprisirišu“. Evoliucionavimas vidinėje begalybėje.

Neprisiriškit. Neprisiriškit. Neprisiriškit. Neprisiriškit.

Tai tuo labiau svarbu praktikuojant gerovės praktikas.

Tai tuo labiau svarbu, kai yra nelaimės.

Tai tuo labiau svarbu, kai yra laimės. Tai svarbu, kai yra gerovė, kurią stengeisi sukurti. Tai svarbu dėl pusiausvyros, nes kitaip ima gimti, formuotis egoistinė sąmonė, o ji tampa pavydi, arši, gobši, susisvarbinusi, baiminga.

Galėtumėte paklausti savęs: „Kada aš ką nors vertingo įgijau per neprisirišimą?“ Prisiminkite kokią nors konkrečią istoriją, kai jūs atsigręžėte į neprisirišimą, pasielgėte kaip laisvas, neprisirišantis žmogus, ir gimė jūsų laimėjimas.

Kada neprisirišimas jus išvadavo iš bėdos, iš nelaimių? Iš būsimo neharmoningo, nelaimingo likimo sekos? Ar taip yra buvę? Ar dabar jūs galite numatyti situacijas, kas būtų buvę , jei kada nors praeityje būtumėte likę prisirišę?

—-

 

Kai kurie tapatina neprisirišimą su nusigręžimu. Nereikia to daryti. Tai nėra tapatūs dalykai. Galima būti kartu, bet neprisirišti. Ir galima nebūti kartu, bet prisirišti. Galima atsisakyti meilės dėl to, kad per daug ją sureikšmini ir dėl to bijai mylėti.

Yra apie ką pamąstyti.

Galima būtų pasakyti, kad neprisirišimas – tai nebijojimas prarasti, bet dar nereiškia, kad reikia neturėti. Tai drąsa būti laisvame santykyje: turėsi ar prarasi, tai tęsis ar ne, bus ar išeis. Tai laisvas santykis su fenomenu ar daiktu. Dažnai mes ko nors atsisakome ne todėl, kad neprisirišame, o dėl baimės arba dėl ydų. Kartais besąlyginė meilė verčia neprisirišti prie to, ką geistum mylėti ir kaip geistum mylėti. Ko lauktumei, ko tikėtumeisi. Kad galėtum tai tęsti, kartais turi neprisirišti prie to, kaip bus. Nėra lengva tai suvokti. Tai subtilūs dalykai.

—-

 

Gal vertėtų pamąstyti apie, tai, kaip gali pasireikšti neprisirišimo perteklius? Ar tai įmanoma? Sakome, jog reikia išlaikyti pusiausvyrą. Troškimų gali būti per daug – tai akivaizdu. O neprisirišimų?Ar jų gali būti per daug? Į ką gali peraugti neprisirišimo perteklius? Į abejingumą. Į atsitolinimą.

Koks būtų žmogus, kuris ugdė neprisirišimą ir persistengė? Neatsakingas. Pradėjo ir numetė: „Man vienodai rodo“.

Kokias dorybes gali sunaikinti neprisirišimo perteklius? Gailestingumą. Atjautą. Norą gyventi materialiame kūne. Toks žmogus gali prarasti materialų kūną dėl neatsargumo.

Turi būti tie kuoliukai sąmonėje, kurie turi mus perspėti: „Tapai bailys, per daug saugai fizinį kūną“ arba „Saugotis, esi per daug neatsargus“. Po kurio laiko to išmoksti – kaip vairuodamas automobilį valdyti greitį, daryti posūkius. Padedi skirti, kokiu kampu ir greičiu čia gali daryti posūkį: kada jau gali apvirsti, o kada jau užkemši kelią kitiems. Kaip tos atsargiosios moteriškės – vis žvalgosi ir nedrįsta: laukia, laukia, atsargauja, pagaliau pasuka, tačiau sugadina nuotaiką šimtui žmonių. O kitas užskuba, nori pasirodyti, staiga šoka iš vietos ir padaro avariją. Tai ir yra mūsų darbas ieškoti, kurgi tas vidurio kelias, pusiausvyra.

Jei jauti, kad tavyje per daug troškimų, kurie ima semti, gal jau laikas prisiminti neprisirišimą, visko iliuziškumą? Galbūt pusiausvyrai atgauti reikia tai prisiminti. Pajausk, kiek to reikia. Valdyk. Ieškok. Tai tavo darbas – tame esi kūrėjas. Persūdysi – turėsi pasekmes. Nepakankamai pasūdysi – irgi turėsi pasekmes. Mes visada turime pasekmes. Jas išgyvename.Mokomės savąja būtimi. Nuolat.

Į viršų