Apie kantrybę

  / Trečiadienis, 19 birželio 2013 / Paskelbta: Dorybių mokykla

Klausytoja: Ką reiškia žodis kantrybė? Ką reiškia „pritrūko kantrybės“? Kai kantrybė baigiasi, tai kurioj vietoj? Gal kantrybę galima auginti? Kur ją rasti?

Nijolė Gabija Wolmer: Tai keistai paprastas klausimas, tačiau aš mėgstu tokius labai paprastus klausimus, nors kai kam jis gal atrodytų kvailas ar primityvus. Kartais mes neįmename gyvenimo paslapčių vien dėl to, kad neleidžiame sau, nedrįstame taip tiesiai, visiškai paprastai pasižiūrėti ir paklausti: „Kas tai yra?“

Kas gi vienija visas situacijas, kuriose mums yra reikalinga kantrybė? Manyčiau, kad tai yra situacijos, kuriose kažkokia dalis yra diskomfortiška, mus dirginanti, tačiau mes turime su ta dirginančia, diskomfortiška dalimi susitaikyti dėl kažkokio didesnio tikslo. Ir, žinoma, mes turėsime daugiau kantrybės, jeigu suprasime tą didesnį tikslą, – tada ir tas diskomfortas mums nebus toks jau labai nemalonus arba mes tiesiog lengviau jį iškęsime ilgą laiką.

Kokį būtų galima paimti pavyzdį? Pavyzdžiui, nėštumas reikalauja daug kantrybės. Vaikas auga, didėja svoris, ir savaime aišku, jog reikės kantrybės jį išnešioti. Bet jeigu motina aiškiai supranta: „Aš nešioju vaiką, aš jo labai laukiu, myliu“, jinai lengviau pakels tuos fiziologinius sunkumus, jai šiame procese padės įgyti kantrybės susivokimas, kad tai yra neišvengiamas dalykas, kad tai yra tam tikra ilgalaikė fiziologinė kliūtis, kad nėra įmanoma labai lengvai jaustis tokioje situacijoje. Jeigu turime mažą vaiką, reikia pasitelkti daug kantrybės, nes, savaime aišku, jog jis garsiai kalbės, bėgios. Mes jaučiame, kad turime atsisakyti kažkokio savo intereso, komforto, ramybės, jėgų, energijos ir pinigų dėl kažko didesnio. Šiuo atveju, tai darome dėl didesnio ciklo – kad išaugintume vaiką. Mes išlauksime, kol jis bus didesnis ir jau kada nors padės mums.

Kartais staiga dingsta kantrybė situacijoje, kurioje jinai ilgą laiką buvo. Pavyzdžiui, žmogus, šiaip jau kantrus, staiga pradeda visiškai nekantriai, nepakančiai reaguoti į viršininko žodžius arba tuos sunkumus, kuriuos jis anksčiau darbe pakeldavo visiškai lengvai. Galima sakyti: „Kur dingo mano kantrybė? Kas pasidarė, juk aš anksčiau taip lengvai visa tai pakeldavau?“ Reikėtų paklausti savęs, kodėl nebėra stimulo, motyvacijos atlaikyti tą diskomfortą, kuris anksčiau buvo lengvas? Tai reiškia, jog Jūs nebetikite ta situacija, nebetikite, kad yra kažkas daugiau, dėl ko Jums vertėtų prisitaikyti šitose aplinkybėse, susitaikyti ir pakentėti. Galbūt nesąmoningai dingo tikėjimas, kad yra verta tai daryti.

Tokiu atveju reikėtų pasigilinti į pačią situaciją ir labai paprastai paklausti: „Ar apskritai man tai yra reikalinga?“ Nesvarbu, kad protas gali galvoti: „Man to reikia“, bet jeigu pasąmonėje atsiranda pojūtis, kad to nereikia, iš to nieko gero nebus. Žinoma, kartu su tuo dingsta, tirpsta ir kantrybė. Ir atvirkščiai: jeigu mes vis dėlto suvokiame, kad tai yra neišvengiama, pasitelksime kantrybę. Na, pavyzdžiui, kada mes mokomės kokios nors kalbos, pradžioj mums yra labai sunku ir reikia daug kantrybės, kad išmoktume. Mokomės vieną žodį, du, tris, tačiau dar negalime sudėlioti sakinių, bendrauti. Tada reikia kantrybės. Bet žinome, kad ateityje tai padės bendrauti, – štai iš kur gimsta kantrybė. Panašiai ir visuose kituose procesuose: jeigu žinote, kad situacijos neišvengsite, kad nebus kitaip, kad tiesiog reikia kantrybės, nukreipkite sąmonę į tikslą, aiškiai matykite tikslą – tuomet ir kantrybės bus daugiau.

Na, ir galima būtų dar kalbėti apie momentus, kada kantrybės nebuvimas yra sąlygotas karmos, praeities įvykių – arba šiame gyvenime, arba praeituose. Tuomet žmogus, kuris šiaip jau yra kantrus, gali staiga pastebėti savyje visiškai neadekvačią, dirglią, nekantrią reakciją į kažkokią vieną gyvenimo situaciją.

Taigi manau, kad situaciją, kur mums reikalinga kantrybė, galima būtų apibūdinti kaip situaciją, kurioje yra ilgalaikė kliūtis, kurią mes suvokiame arba ne. Jeigu mes suvokiame, kad tai yra ilgalaikė, neišvengiama kliūtis, su kuria mes vis dėlto taikstomės dėl kažko didesnio, tuomet mes ramiau išgyvename tą kliūtį, po truputėlį ją įveikdami, artėdami prie to didžiojo tikslo.

Yra žmonės, kurie moka įveikti tiktai trumpalaikes, momentines kliūtis, tačiau jeigu tai trunka kiek ilgiau, jie jau nervinasi, susidirgina ir apskritai nori nutraukti procesą. Apie tokius galima sakyti, kad jie yra nekantrūs. Ką gi jiems galima būtų patarti? Ogi tą ilgalaikę neišvengiamą kliūtį savo sąmonėje galima padalyti į mažytes trumpalaikes kliūtis, tai yra suskaldyti procesą savo sąmonėje, parodant sau aiškiai: „Štai yra kažkokia atkarpa, kurioje aš pasiekiau tam tikrą rezultatą“. Reikia išryškinti rezultatą, išryškinti būtent tą pozityviąją pusę, įtvirtinti tai, ką Jūs jau pasiekėte, netgi atšvęsti tą etapą ir pasveikinti save, kad visas šis ilgalaikis procesas, kur reikia ilgalaikės kantrybės, nebūtų toks niūrus.

Na, ir kitas reikalas, jei kažkodėl esi be galo nekantrus būtent su kažkokiu vienu arba keliais žmonėmis, arba kažkokioje vienoje situacijoje. Tada, manyčiau, kad greičiausiai priežastis yra karminė ir šitoje situacijoje tas diskomfortiškas momentas yra didesnis. Galime sakyti, kad tiesiog ši situacija yra sužeista karmiškai ir mums reikia žymiai daugiau resursų, kad ją įveiktume. Tuomet čia kalba eina netgi ne apie kantrybę ar žmogaus nekantrumą, bet apie tai, kad tai yra karmiškai dirginanti situacija ir kantrybės čia reikėtų pasitelkti visiškai kitaip. O kartais galbūt netgi neakcentuoti šios situacijos ir geriau iš jos pasitraukti, ugdant kitas savo gyvenimo savybes.

Kaip tai gali atrodyti? Pavyzdžiui, ramus žmogus, visiškai kantrus ir saikingas, visiškai nepakančiai reaguoja, matydamas kažkieno rankoje peilį. Virtuvėj vyksta maisto gaminimas ir vienas iš žmonių, kada kažkas pradeda daržoves smulkinti su aštriu, dideliu peiliu, žiūri, žiūri, žiūri ir staiga pratrūksta: „Ar nepadėsi tu to peilio? Kiek čia galima pjaustyti tas daržoves? Kam čia reikia tų pietų ir iš viso kam mes kvietėmės tuos svečius?“ Argi nepažįstama situacija, kada žmogus pratrūksta, rodos, visiškai neadekvačiai: pats norėjo kviestis svečių, jam reikalingi tie pietūs ir tos daržovės, bet kas gi įvyko? Ogi šitą įsiūtį, sudirgimą suaktyvino peilio vaizdas. Neretai tai gali būti dėl to, jeigu žmogus yra nukentėjęs nuo peilio šiame arba praeituose gyvenimuose. Jis tada gali jaustis, kad artėjant prie tokio instrumento jam darosi neramu. Ir ar mes takiu atveju patartume jam pratintis prie peilio vaizdo? Jokiu būdu, ne. Tai nepagydys šito žmogaus, o kaip tik gali sukelti neurozę.

Tokiu atveju reikėtų arba tiesiogiai išeiti į tą situaciją, kada gi tai buvo, tačiau tam jau reikia specialisto, kuris išvestų į tą atsiminimą. Kitais būdais tai savyje išgydyti, išgryninti, galima tiesiog kaupiant savyje ramybės resursus, pavyzdžiui, kad ir sąmoningo kvėpavimo pagalba: „Įkvepiu pasaulio harmoniją, ramybę ir t.t.“ Kada mes savyje sukaupiame bendruosius ramios, harmoningos energijos resursus, jie padės įveikti mums bet kokius praeities karminius negatyvius darinius, kokie jie bebūtų, dėl apskritai geranoriškesnio santykio su pasauliu ir realybe.

Jūsų santykis su realybe yra geranoriškas ar negeranoriškas. Kiek geranoriškas? Ir koks Jums atrodo pasaulio santykis su Jumis? Kiek pasaulis geranoriškas ar negeranoriškas Jūsų atžvilgiu? Tai gali būti labai iškreiptas vaizdas, nuo to labai daug priklauso žmogaus sėkmė ir kartais kantrybė.

Dar kitas variantas yra tuokart paprasčiausiai nelįsti į situacijas, kur Jus būtent kažkoks konkretus dalykas labai dirgina ir Jūs tai žinote. Nes jeigu nesame dvasiniai praktikai, jeigu neturime tų įgūdžių, kaip suvaldyti emocijas, reakcijas, gali labai susiaktyvinti kažkokie labai sunkūs skausmingi praeities dalykai, ir žmogus gali iš tiesų pažadinti savyje kažką visiškai netikėto – kartais netgi monstrą. Aš manau, kad pačiais dramatiškiausiais atvejais neretai taip ir įvyksta: prabunda situacijos per prisiminimą, per rezonansus su kažkokiomis visai kitomis gyvenimo aplinkybėmis, kur buvo baisi drama, baisus skausmas, ir žmogus nejučia perkelia tai į šį gyvenimą, nespėja susiorientuoti, kaipgi tai įvyko. Pasekmės kartais yra apgailėtinos. Tai yra momentai, kada žmogus labai aštriai, ryškiai susiduria su neadekvačiu, karmiškai sąlygotu savo paties elgesiu. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie kantrybę, bet apie gebėjimą susivaldyti ir emociškai nerezonuoti praeities energijų, vibracijų, kurios šiandienoje gali mus priversti elgtis neadekvačiai.

Na, ką gi, tai yra ilga tema, apie tai kalbu seminaruose, mokomės atpažinti, kada žmogaus elgesys yra adekvatus, kada jis veikia iš dabarties, o kada jo veiksmas yra sąlygotas praeities ir apie tai jis visiškai net nenutuokia. Juk kaip dažnai mūsų seksualumas yra sąlygotas praeities karmos ir aplipintas daugybės baimių, kaip dažnai mes įvairiausiose situacijose – ir sekso, ir meilės, ir profesijos, ir karjeros – reaguojame ne iš dabarties, bet nesuvokiame, kad ta reakcija yra kilusi ne dabartyje ir kad mes reaguojame ne iš dabarties, o iš praeities reakcijų, bet nemokame to pakeisti, transformuoti.

Klausytoja: Man 26 metai. Šiaip mano gyvenimas gana sunkai klostosi, rodos, viską turiu per didžiulius sunkumus ir jėgą iškovoti. Gal dėl to, kad Avinukas? Pažvelgus į kitus, rodos, jų gyvenimas pats savaime klostosi, o man taip viskas sudėtinga. Manau, gal dar ir dėl mano pavardės, kurią traktuoju, kaip „vargo nugalėtoja“? Jau seniai kirba daug klausimų, į kuriuos norėčiau išgirsti Jūsų atsakymus.

Nijolė Gabija Wolmer: Žinote, galima būtų dar pratęsti tą sąrašą, apie ką kalba bėdžiai: „Galbūt tai yra dėl to, kad mano šeimą prakeikė?“, „Gal mūsų giminė prakeikta?“, „Galbūt tai yra dėl to, kad gimimo data yra ne ta?“ ir t.t. Tai yra suvertimas atsakomybės už savo gyvenimą išorinėms aplinkybėms neprisiimant jos sau. Reikėtų vietoj to paklausti savęs: „O koks aš esu? Kokia yra mano realybė? Kokios yra gyvenimo aplinkybės?“ Ir vis dėlto prisiimti tą atsakomybę už save. Suprantu, kad tai gali tiktai tas žmogus, kuris yra ne tiktai pakankamai sąmoningas, bet turintis pakankamai energijos, būties energijos, kad pakeltų atsakomybę už savo realybę ir už tai, kas jis yra ir kas su juo vyksta. O kaipgi prarandama energija? Ji prarandama ne tik per vieną gyvenimą. Galima eiti energijos praradimo seka per daugybę gyvenimų, vis labiau tampant auka – aplinkybių auka, situacijų auka, giminės auka ar dar kažkieno auka. Kaipgi tai vyksta? Tai ištisa istorija ir jinai tiesiogiai yra susijusi su ta tema, apie kurią aš kalbėjau,- geranoriškumo tema. Pasaulio geranoriškumas Jūsų atžvilgiu ir Jūsų geranoriškumas pasaulio atžvilgiu.

Taigi kas turėjo atsitikti su žmonėmis, kurie jaučiasi, jog gyvenime jiems viskas labai sunkiai sekasi, jog neįmanoma įveikti aplinkybių, jog nėra pakankamai energijos arba sėkmės kažką nuveikti. Matyt, kažkada, kažkuriame iš gyvenimų, susiformavo situacija, kai pasaulis labai skausmingai susidūrė su tuo žmogumi, jį sužeidė. Ir šioje situacijoje buvo natūralu suformuoti santykį: „Pasaulis mane sužeidė. Jis yra negeranoriškas man, aš nieko negalėjau padaryti, buvau auka.“ Tokia išvada, pasmerkimas, programa yra pradžia. Ir kas gi vyksta toliau? Toliau vyksta užsidarymas ir atsišliejimas nuo pasaulio.

Šiuo atveju kalbu apie pasaulį. Mes neretai galvojame, kad į mus – kaip geranoriški arba ne – gali reaguoti tik žmonės, tik kažkokios struktūros (pavyzdžiui, valstybė, įstatymai), kad mus gali sužeisti daiktai (pavyzdžiui, peilis ar automobilis). Bet labai svarbu yra suvokti, kad pasaulis, kaip bendroji matrica, taip pat gali į mus reaguoti tam tikru būdu, nes, kaip sąmoninga matrica, jis turi į mus atitinkamą santykį – tokį, kokį mes turime. Čia taip pat yra partnerystė. Jeigu mes nesąmoningai nusprendžiame: „Pasaulis yra aršus, agresyvus, negeranoriškas. Aš turiu slėptis, pasitraukti, aš turiu jo bijoti.“ Kas vyksta toliau? Ogi pasaulis nebegali duoti mums energijos ir palaikymo, jeigu mūsų požiūris yra, jog jis yra plėšrus, agresyvus ir mums nesaugus, negeranoriškas.

Pradeda suktis ydingas ratas – kuo toliau, tuo smarkiau: su tokiu santykiu pasaulis atliepia neharmoningai, žmogus dar labiau užsidaro, tampa dar didesne auka. Dar didesnė auka sako: „Kaip aš galiu pasiekti laimę, sėkmę? Man duodami tik trupiniai nuo gyvenimo torto. Aš esu nelaimingas žmogus ir pasaulis mane skriaudžia“. Taigi negeranoriškumas pasaulio atžvilgiu tik didėja. Ar gali pasaulis atliepti gerumu, jeigu žmogus užsidaro? Svarbu suvokti: taip, visi mes turime priežasčių įsižeisti, supykti ant pasaulio. Bet, jeigu mes norime iš pasaulio gauti energiją, palaikymą, turime parodyti tam tikrą iniciatyvą, pramušti šią mūro sieną, kurią sudaro mūsų baimės, įsižeidimai ir praeities nuoskaudos (ne atskiriems žmonėms ir situacijoms, bet pasauliui). Parodyti iniciatyvą, kartais, rodos, daužant galva nepramušamą praeities nuoskaudų mūrą (gal netgi ne šio gyvenimo), išlaikyti tą iniciatyvą tol, kol nors trumpam prasimušime į tą laisvę erdvę, į tą santykį, kad pasaulis yra geranoriškas man, dosnus, mylintis ir aš esu geranoriškas, mylintis pasaulį žmogus. Be šito yra neįmanoma grąžinti sėkmės tėkmę, energijos tėkmę.

Pasaulis negali duoti, jeigu mūsų santykis su juo negeranoriškas, nesvarbu, kiek gi buvo nuoskaudų praeityje. O kaipgi tai padaryti? Tai yra ilgalaikiai procesai. Jeigu yra susikaupusių ypač daug nuoskaudų ir susiformavęs ypač negeranoriškas santykis su pasauliu, gali sąmonę tiesiog kreipti į šoną, kilti pyktis, klausant šitų mano žodžių, nenoras girdėti, noras mane užčiaupti: „Kokios nesąmonės? Kas čia kalba?“ Tai reiškia, kad tuo labiau Jums reikia grąžinti, atkurti, pakeisti santykį su pasaulį būtent dėl to, kad tos nuoskaudos labai skaudžios. Anksčiau ar vėliau jos suspaudžia, sutraiško žmogų – iki uždaros dėžės, iki taško, iki visiško galimybių nebuvimo. Ten nėra kelio – ten yra akligatvis. Vis tiek reikės grįžti atgal – tai kam toliau eiti? Geriau iš karto sustoti ir pakeisti kryptį.

Kaip atkurti geranorišką pasaulio santykį su mumis? Vienas iš paprasčiausių būdų – kvėpavimas. Tie, kurie turite karminių sankaupų, „griozdų“, galbūt Jums reikės ypač daug pastangų, gal netgi žliumbsite arba pyksite, siusite. Tuo labiau – ramiai tęskite. Tiesiog ramiai, sąmoningai, neforsuodami kvėpuokite ir sakykite: „Pasaulis geranoriškas man, myliu jį. Pasaulis yra geranoriškas man, aš myliu jį. Pasaulis yra dosnus, geranoriškas man, aš myliu jį.“ Ir tai bus tas karmos griozdų, nelaimių sankaupų taranas, kuris galų gale galbūt pramuš Jums kelią į naują žemę. Į naują, turtingą, derlingą žemę, kurioje galų gale po kiek laiko Jūs pajusite, pradėsite matyti, kiek daug yra sričių, kur pasaulis Jums yra geranoriškas.

Pagalvokite: juk mes nesergame maru, nekenčiame nuo karo, nuo bado, nuo blusų, utėlių, nuo daugybės dalykų, nuo kurių praeityje kentėjome, bet mums atrodo tai savaime suprantama. Civilizacijos pasiekimai – savaime suprantama. Mums suprantama, kad turime būstą, maistą. Mums suprantama, kad klausomės muzikos, ką anksčiau galėjo tik valdovai. Turime knygų, turime tiek daug visko ir pasaulis yra geranoriškas mums daugybėje sričių, kurių mes nebematome. Ir aš tiesiog patariu Jums tiesiog sugrąžinti tą geranoriškumą postulato ir kvėpavimo dėka, suprantant, kad dabar Jums laikas parodyti pasauliui naują santykį ir kad tam gali prireikti kantrybės. Kantrybės, suvokiant tikslą, dėl ko Jūs tai darote. Tik tada, kada pasaulis iš Jūsų jaučia geranoriškumą, atlaidumą ir kada tai yra tikra (ne tik žodžiai, bet ir santykis meilingas), tada gali iš gyvenimo pliūptelėti į Jus palaikanti, geranoriška energija. Tai labai svarbu.

Į viršų