Apie kantrybę, dėkingumą, bėdas…

  / Penktadienis, 23 rugsėjo 2016 / Paskelbta: Dorybių mokykla, Mokymai

I Dalis.
( Paremta pokalbiais su klausytojais mano vestoje radijo laidoje „Kaip danguje, taip ir ant žemės“ N.G.Wolmer)
Klausytoja: Ką reiškia žodis kantrybė? Ką reiškia „pritrūko kantrybės“? Kai kantrybė baigiasi, tai kurioje vietoje? Gal kantrybę galima auginti? Kur ją rasti?

Nijolė Gabija Wolmer: Tai keistai paprastas klausimas, tačiau aš mėgstu tokius labai paprastus klausimus, nors kai kam jis gal atrodytų kvailas ar primityvus. Kartais mes neįmename gyvenimo paslapčių vien dėl to, kad neleidžiame sau, nedrįstame taip tiesiai, visiškai paprastai pasižiūrėti ir paklausti: „Kas tai yra?“
Kas gi vienija visas situacijas, kuriose mums yra reikalinga kantrybė? Manyčiau, kad tai yra situacijos, kuriose kažkokia dalis yra diskomfortiška, mus dirginanti, tačiau mes turime su ta dirginančia, diskomfortiška dalimi susitaikyti dėl kažkokio didesnio tikslo. Ir, žinoma, mes turėsime daugiau kantrybės, jeigu suprasime tą didesnį tikslą, – tada ir tas diskomfortas mums nebus toks jau labai nemalonus arba mes tiesiog lengviau jį iškęsime ilgą laiką.

Kokį būtų galima paimti pavyzdį? Pavyzdžiui, nėštumas reikalauja daug kantrybės. Vaikas auga, didėja svoris, ir savaime aišku, jog reikės kantrybės jį išnešioti. Bet jeigu motina aiškiai supranta: „Aš nešioju vaiką, aš jo labai laukiu, myliu“, jinai lengviau pakels tuos fiziologinius sunkumus, jai šiame procese padės įgyti kantrybės susivokimas, kad tai yra neišvengiamas dalykas, kad tai yra tam tikra ilgalaikė fiziologinė kliūtis, kad nėra įmanoma labai lengvai jaustis tokioje situacijoje. Jeigu turime mažą vaiką, reikia pasitelkti daug kantrybės, nes, savaime aišku, jog jis garsiai kalbės, bėgios. Mes jaučiame, kad turime atsisakyti kažkokio savo intereso, komforto, ramybės, jėgų, energijos ir pinigų dėl kažko didesnio. Šiuo atveju, tai darome dėl didesnio ciklo – kad išaugintume vaiką. Mes išlauksime, kol jis bus didesnis ir jau kada nors padės mums.

Kartais staiga dingsta kantrybė situacijoje, kurioje jinai ilgą laiką buvo. Pavyzdžiui, žmogus, šiaip jau kantrus, staiga pradeda visiškai nekantriai, nepakančiai reaguoti į viršininko žodžius arba tuos sunkumus, kuriuos jis anksčiau darbe pakeldavo visiškai lengvai. Galima sakyti: „Kur dingo mano kantrybė? Kas pasidarė, juk aš anksčiau taip lengvai visa tai pakeldavau?“ Reikėtų paklausti savęs, kodėl nebėra stimulo, motyvacijos atlaikyti tą diskomfortą, kuris anksčiau buvo lengvas? Tai reiškia, jog Jūs nebetikite ta situacija, nebetikite, kad yra kažkas daugiau, dėl ko Jums vertėtų prisitaikyti šitose aplinkybėse, susitaikyti ir pakentėti. Galbūt nesąmoningai dingo tikėjimas, kad yra verta tai daryti.

kantrybe-akmenys-balti
Tokiu atveju reikėtų pasigilinti į pačią situaciją ir labai paprastai paklausti: „Ar apskritai man tai yra reikalinga?“ Nesvarbu, kad protas gali galvoti: „Man to reikia“, bet jeigu pasąmonėje atsiranda pojūtis, kad to nereikia, iš to nieko gero nebus. Žinoma, kartu su tuo dingsta, tirpsta ir kantrybė.

Kantrybės praradimas kokioje situacijoje, procese, kur anksčiau mums jos netrūko, rodo, jog pasąmonės lygyje ši situacija mums nebeatrodo prasminga, jog procesą juntame kaip beprasmišką, beviltišką – būtent tuomet pradedame prarasti kantrybę ten, kur ją anksčiau turėjome. Tai nutinka, kai nebetikime tikslu, dėl ko anksčiau save tramdėme kantrybe, susitvardymu.

Ir atvirkščiai: jeigu mes vis dėlto suvokiame, kad tai yra neišvengiama, prasminga, jog veda į labai svarbų tikslą, pasitelksime kantrybę, surandame naujus jos resursus, per tai sustiprėjame. Na, pavyzdžiui, kada mes mokomės kokios nors kalbos, pradžioj mums yra labai sunku ir reikia daug kantrybės, kad išmoktume. Mokomės vieną žodį, du, tris, tačiau dar negalime sudėlioti sakinių, bendrauti. Tada reikia kantrybės. Bet žinome, kad ateityje tai padės bendrauti, – štai iš kur gimsta kantrybė. Panašiai ir visuose kituose procesuose: jeigu žinote, kad situacijos neišvengsite, kad nebus kitaip, kad tiesiog reikia kantrybės, nukreipkite sąmonę į tikslą, aiškiai matykite tikslą – tuomet ir kantrybės bus daugiau.

Na, ir galima būtų dar kalbėti apie momentus, kada kantrybės nebuvimas yra sąlygotas karmos, praeities įvykių – arba šiame gyvenime, arba praeituose. Tuomet žmogus, kuris šiaip jau yra kantrus, gali staiga pastebėti savyje visiškai neadekvačią, dirglią, nekantrią reakciją į kažkokią vieną gyvenimo situaciją.
Taigi manau, kad situaciją, kur mums reikalinga kantrybė, galima būtų apibūdinti kaip situaciją, kurioje yra ilgalaikė nepatraukiama kliūtis, pasipriešinimas, diskomfortas, kuriuos mes suvokiame arba ne. Jeigu mes suvokiame, kad tai yra ilgalaikė, neišvengiama kliūtis, nepatogumas, su kuria mes vis dėlto taikstomės dėl kažko didesnio, tuomet mes ramiau išgyvename tą kliūtį, po truputėlį ją įveikdami, artėdami prie to didžiojo tikslo.

Yra žmonės, kurie moka įveikti tiktai trumpalaikes, momentines kliūtis, tačiau jeigu tai trunka kiek ilgiau, jie jau nervinasi, susidirgina ir apskritai nori nutraukti procesą. Apie tokius galima sakyti, kad jie yra nekantrūs. Ką gi jiems galima būtų patarti? Ogi tą ilgalaikę neišvengiamą kliūtį savo sąmonėje galima padalyti į mažytes trumpalaikes kliūtis, tai yra suskaldyti procesą savo sąmonėje, parodant sau aiškiai: „Štai yra kažkokia atkarpa, kurioje aš pasiekiau tam tikrą rezultatą“. Reikia išryškinti rezultatą, išryškinti būtent tą pozityviąją pusę, įtvirtinti tai, ką Jūs jau pasiekėte, netgi atšvęsti tą etapą ir pasveikinti save, kad visas šis ilgalaikis procesas, kur reikia ilgalaikės kantrybės, nebūtų toks niūrus.

Žymėtas pagal ,
Į viršų