Apie dėmesį

  / Ketvirtadienis, 20 birželio 2013 / Paskelbta: Apie dvasią, sielą, asmenybę

Mūsų dėmesys nėra kažkas nekintančio, nevaldomo. Tai mažai suvoktas dalykas, bet jį galima nagrinėti, suvokti, keisti, kultivuoti, ugdyti.

Mūsų dėmesys gali būti kietas, kaip plyta. Juo gali tvoti kitam per galvą. Juo gali skrosti kiaurai, kaip peiliu, gali tarytum perpjauti. Dėmesiu gali susargdinti.

Pakylėtos būtybės dėmesys gali būti laimė. Laimė, kad ji atkreipė į tave dėmesį. Mylintis dėmesys gali pakylėti, išgydyti. Mes kartais taip meldžiame, ypač kai kenčiame (pavyzdžiui, Mergelę Mariją): „Atkreipk į mane dėmesį. Aš tikiu: jei tu atkreipsi į mane dėmesį, atgręši jį į mane, tada viskas bus gerai. Nes užtenka tik tavo dėmesio, kad tik tu atsisuktum, atsigrįžtum, išgirstum mane“.

Dėmesys gali skleistis kaip gėlė, atsargiai. Ir jūs galit numesti dėmesį kaip akmenį. Žmonės bijo viešumos ir dėl tų akmenų krušos… Aš kviečiu jus pirmiausia pasistengti, kad jūsų dėmesys būtų ne aštrus, o takus. Takumo kokybė – moteriška išmintis, moteriška savybė, kokybė. Dėmesio takumas nesmūgiuoja. Jis kaip vanduo – mylintis, geranoriškas dėmesys. Štai kaip būtų pravartu klausytis. Tada lengviau yra atverti, nes, kuomet klausančiųjų dėmesys minkštas, geranoriškas, nėra tokio didžiulio išsieikvojimo duodant. Ir labai sunku duoti, kada jis yra aštrus.

Kaip į dorybių žemę jūs patys arba atveriate savo sielos vartus, ar ne, taip ir į mokymo erdvę jūs galite arba eiti pro atviras duris, arba spraustis pro užvertas.

Kad jūs pasitikėtumėte, visai pravartu yra kartu paprašyti vedimo ir mokymo srovės, jėgos, šviesos:

Kreipiuosi į Švenčiausiąjį Šaltinį. Mano dėmesys švelniai pakrypsta į Tave – švelniai, kaip gėlė. Mano dėmesys atsigręžia ir skleidžiasi į Tave, Viešpatie, kaip besiskleidžianti gėlė…

Kreipiuosi į Pirmapradį Šaltinį su prašymu padėti išgirsti tuos reikalingiausius dalykus, teisingai sudėti akcentus ir įgyti tolesnio vedimo srovę, pagalbą integracijai.

Viešpatie, eikime toliau per gyvenimą kartu.

Meldžiame Viešpatį Tėvą ir Motiną suteikti galios mūsų maldoms, mūsų ketinimams. Kreipiamės į mūsų Mokytojus bendram mūsų darbui. Būkite kartu, brangieji, dėkojame Jums. Laiminame Jus – laiminkite ir Jūs mus.

Jūsų dėmesio kokybė pasikeitė. Argi jums patiems nuo to nėra gera?

Paklauskite ir pajuskite, ar turėsite palaikymą ir vedimą šviesių Mokytojų – tų, kurių mokymas iš tiesų globos: ne pavergs, o laisvins, darys jūsų sąmonę švintančią, besivaduojančią. Ar turite jį – vedimą, globą ir mokymą čia ir dabar? Jei turite, ar suvokiate? Ar esate dėkingi? Ar turėsite jį toliau, ar gebėsite būti verti?

Manau, kad nėra taip sunku prisišaukti tikrai šviesių, galingų Mokytojų vedimą, kaip likti vertam, neprarasti jo. Juk šaukiame žodžiais, mintimis, o būti vertam reikia ne tik mintimis, bet ir poelgiais, gyvenimo būdu.

Kad Mokytojai atlieptų ir mokytų, yra iškeliamos sąlygos. Tu turi atitikti tas tikras kokybes. Atitinki arba ne. Jei atitinki, tada mokymas gali tęstis. Rodos, tai paprasti dalykai, paprasti susitarimai: „Suvokei, kad reikia daryti, tai ir darai“. Jei labai kruopščiai, nuoširdžiai stengsitės atitikti tuos reikalavimus ir juos vykdyti, nereikės nei kviesti – Mokytojai savaime nuolat bus greta, netgi primins, bakstelės. Atrodo, tai taip paprasta, ar ne? Bet kaip dažnai tiesiog užmirštama, kad turi būti abu dalykai: troškimas susisiekti, išgirsti, įsiklausymas, įėjimas į mokymo srovę ir vykdymas reikalavimų, kurie verčia keistis.

 

Į viršų