Efektyvaus atsipalaidavimo būdai I

  / Šeštadienis, 31 sausio 2015 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis

Kodėl neatsipalaiduojame ir ką su tuo daryti

Iš esmės mes suvokiame,  jog svarbiems tikslams pasiekti reikalingi  dideli vidiniai valios bei energijos resursai. Tam, kad šie resursai atsinaujintų, reikia mokėti paleisti susikaupusias kasdienes įtampas, rūpesčius. Sustabdyti nerimą, visiškai „išjungti“ bėgimą, skubėjimą iki „laisvos pavaros“, iki laisvo „čiuožimo“, nurimimo, iki palaimingo ramaus buvimo.

Tik šiame atsipalaidavime, nurimus, gali vykti greitas jėgų atsistatymas.

Kad tai įvyktų, reikia  gilaus pasitikėjimo gyvenimu arba gebėjimo atsiduoti aukštesniajai valiai, paleidžiant, pamirštant rūpesčius, įteikiant po dienos darbų jai nerimą, problemas bei vidines įtampas. Daugeliui  tai  yra didelė problema – dėl nuolatinio noro kontroliuoti, dėl nepasitikėjimo, kad iš tikrųjų yra tokia valia, kuriai galima viską saugiai įteikti bei nurimti, atsipalaiduoti. Nemaža dalis žmonių, kurių diena kupina rizikos ir skubių, svarbių sprendimų,  dėl šios priežasties vakare vartoja alkoholį arba migdomuosius vaistus: kad kaip nors atsipalaiduotų. Nesunku suvokti, jog metams bėgant, tai katastrofiškai atsiliepia sveikatai, veda į akligatvį. Galų gale visos pastangos, nukreiptos pasiekti komfortą, gerovę, tampa beprasmės, jei prarandama sveikata.

Ką gi daryti? Manau, svarbu rasti efektyvesnius greito atsipalaidavimo būdus. Vienas esminių būdų – rasti pagrįstą, aiškiai suvokiamą vidinę poziciją, kuri leistų mums greitai, saugiai, be nepageidautinų pasekmių atsipalaiduoti. Kaip gi tą padaryti?

Kuomet atsipalaiduojame, miegame,vadovavimą vis tiek tenka perduoti…

Daugeliui sudėtinga tiek pasitikėti Dievu, (ar visur esančia Amžina Dvasia), kad galėtume ne tik teoriškai, maldose, juo pasitikėti, bet ir perduoti šeimą, rūpesčius, susijusius su verslu, mylimaisiais, vaikais, jo globon – na, dažniausiai nėra tokio pasitikėjimo. Protas gal ir tiki, o pasąmonė, instinktai dažniausiai netiki, šnabžda: „Neduosiu, nepaleisiu, nes bijau, kad kas kas nors  nutiks, jei tik leisiu sau negalvoti, užmiršti visus rūpesčius“.

Bet pasižiūrėkime naujai, kitaip: mums sunku pasitikėti Aukščiausiąja Valia, nes ji nematoma, neapčiuopiama ir todėl sunku ja pasitikėti, patikrinti, kaip ji veiks. Kaip galime atsipalaiduoti, įteikdami savo rūpesčius kažkam, kas yra visu ir nežinia kur? Tačiau, jei norime atsipalaiduoti, gal būt mums bus lengviau įteikti situaciją ne kažkur esančiam nematomam Dievui, o mūsų pačių Aukščiausiajai Esačiai – t.y.  savo paties aukščiausiajai esačiai, visuomet  tampriai su mumis susijusiai. Tam Aukščiausiajam savo pradui, kuris skrodžia, persmelkia mus kiekvieną akimirką, visuomet yra čia, su mumis, kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje, mūsų jausmuose, širdyje, pasąmonėje, sapnuose.  Dievu savyje – o būtent tokia ir yra mūsų Aukščiausios Esaties  prigimtis, ko gero, lengviau pasitikėti, leisti jai perimti vadovavimą, kuomet esame pavargę, įsitempę… Mes nežinome, kaip kvėpuojame ir kada nustosime tai daryti. Mes nežinome, kaip ir kodėl plaka mūsų vaikų ar mūsų pačių širdis ir kada ji nustos plakti.Tačiau tai lengvai kontroliuoja mūsų Aukščiausioji esatis, Dievas mumyse… Mes nesuvokiame, kaip užmiegame, kas vyksta miego metu, tačiau kiekvieną rytą prabundame  – ar sugebėjome atsipalaiduoti miego metu, ar likome įsitempę. Mes atsibundame, nors supratimo neturime kaip, kodėl tai vyksta. Gal būt, šis suvokimas padės jums suvokti, patikėti, jog kuomet  mūsų asmenybė ilsisi, atsakomybę už gyvenimą, visus procesus jos procesus perima kita mūsų dalis – Amžinoji, Aukščiausioji, Nemirtinga mūsų Esatis?

Juk kuomet  iš tikrųjų giliai atsipalaiduojame, nėra taip, kad visiškai niekas mumyse nebesuvoktų situacijos, nestebėtų jos, nesergėtų. Atvirkščiai, kada atsipalaiduojame, atsiranda galimybė pažiūrėti į viską visiškai iš kito taško, nešabloniškai, naujai.  Atsipalaidavus, situaciją  nagrinėja ne tik mūsų protas, bet ir pasąmonė, instinktai, į situacijos suvokimą lengviau įsijungia mūsų aukštesnioji esatis – Siela. Taip pat – mūsų Aukščiausioji, dvasinė Esatis – Dievas mumyse. Taigi, kai esame atsipalaidavę,  mūsų gyvenimą klauso, analizuoja, kreipia aukštesnės prasmės link mūsų Dieviškoji žmogiškoji visuma, o ne pavargęs, nualintas protas ar įsitempę, sudirgę jausmai, kūnas… Po atsipalaidavimo mes galime į viską bešališkiau pažiūrėti. Prisiminkime: jeigu turime galimybę išvažiuoti ilgiau atostogauti, grįžtame iš tikrųjų pailsėję, mūsų žvilgsnis yra kitoks, negu atsitraukus tik porai valandų nuo darbų arba vienai dienai, savaitgaliui. O juk esmė yra ta, kad mes ilgiau buvome atsipalaidavę, leidome sau iš tikrųjų nutolti nuo to, kas mums rūpėjo, paleisti tai. Bet mes tą patį „paleidimą“ galėtume padaryti  čia pat, iš karto, greitai, tiesiog nusprendę atsipalaiduoti ir įteikti Aukščiausiajai valiai mumyse savo problemas, bėdas.

Jei niekaip nesiseka greitai atsipalaiduoti po dienos darbų, tenka ilgai vartytis nemiegant lovoje, paklausk savęs: tai ar yra Dievas manyje, ar aš tuo tikiu, ar netikiu? Ar jis man yra tik kažkur išorėje, toli? Kaipgi yra? Ar tikiu, kad šioje kiekvienoje minutėje, kiekviename momente manyje yra jėga, neregima galybė, kuri gali ne tik girdėti mano maldas, bet ir giliai atliepti į mano rūpesčius, juos perimti, pasaugoti, kai mano asmenybė yra pavargusi ? Ar aš tikiu dieviška esatimi savyje tik sekmadieniais, eidamas į bažnyčią ir maldoje arba meditacijoje, ar aš suvokiu, jog ji visuomet su manimi – dieviška, neabejinga, galinti perimti visą rūpesčių svorį, visą įtampą, visą skausmą, nerimą, pasaugodama nuo bėdų tada, kada tai būtina, kai aš miegu, ilsiuosi, kai turiu atstatyti jėgas?

Mano giliu įsitikinimu, mumyse kiekvieną momentą yra viskas, ko mums reikia, kad galėtume nurimti ir teisingai spręsti. Mums tik reikia leisti šiai jėgai veikti, įgalinti jos veikimą. O kaip tu manai?

Ko gero, dauguma žmonių tiki, jog egzistuoja Aukštesnė dvasinė jėga, persmelkianti, aprėpianti viską, esanti tiek visur kur aplink, tiek ir mumyse, tačiau šis žinojimas siekia tik paviršinius pasaulėžiūros sluoksnius, nesiekia gilesnių jausmų, gilesnio suvokimo. Todėl mes neleidžiame sau atsipalaiduoti net tuomet, kai tai būtina, nes manome, jog niekas mumis nepasirūpins. Manome,  jog nėra tokios jėgos, kuri perimtų rūpesčius tuomet, kai asmenybei tiesiog būtina juos pamiršti ir ilsėtis…

Manau, jog kuomet miegame, kuomet leidžiame sau giliai atsipalaiduoti, kaip ir visuomet, mes esame daugiau, nei tik  besiilsinti asmenybė. Tačiau giliai atsipalaidavus mūsų dalis, kuri viršija protą, gali įsijungti į situacijos analizę bei korekciją aktyviau, jei tik tai jai tai leidžiame.

Kad įsitikintume šio teiginio tikrumu bei efektyvumu, pabandykime prieš ilsėdami suformuoti tokią nuostatą:

Kuomet ilsiuosi, mano Aukščiausioji Dvasinė Esatis ima aktyviai veikti, padėdama efektyviau spręsti situacijas. Ji tai daro, nesuvaržyta erdvės ir laiko, naudodama visas įmanomas galimybes, visą beribį žinojimą, pranokstantį mano asmenybę aktyvios veiklos metu. Ji ruošia efektyviausią, kūrybingiausią, palankiausią visiems sprendimą. Aš tiesiog leidžiu tam vykti, su džiaugsmu ir pasitikėjimu tam atsiduodu. Miegodamas, ilsėdamas su džiaugsmu įteikiu situacijos tobulinimą savo aukštesniajai Esačiai – Šventai Sielai bei savo Aukščiausiajai Esačiai – Amžinai Dvasiai manyje. Dėl to džiugiai laukiu kiekvieno vakaro, kiekvienos nakties – naujo nuostabaus susitikimo su savo nepažiniąja, šventąja, nemirtinga dalimi. Dėl to džiugiai keliuosi ryte, kupinas vilties ir energijos. Mano tikėjimas atveria Dvasiai bei Sielai galimybę veikti ir pranokti mane… Mes kartu kuriame gyvenimą – aš ir Dievas manyje, kuriuo tikiu.  Aš ir mano šventa Siela. Esu giliai dvasingas, kuriantis dvasioje žmogus. Mano gyvenimas kupinas beribių gerovės galimybių… Kiekvieną kart, atsipalaiduodamas, užmigdamas, lengvai joms atsiveriu. 

Šis postulavimas padės jums įgyti pasitikėjimą savo aukštesniąja dvasine esatimi, greičiau užmigti, atsipalaiduoti, atgauti jėgas, įgyti dvasios vedimą, padidinti savo efektyvumą kasdienėje veikloje. Galite sutrumpinti šį postulatą, svarbu, kad suvoktumėte jo esmę bei sugebėtumėte atsipalaiduodami, sąmoningai įteikti gyvenimo tėkmę savo aukštesniajai, amžinajai žmogiškajai  daliai. Jei to nedarysite, vengdami jai perduoti vadovavimą kuomet asmenybė bei protas turi ilsėti, tai vis tiek vyks, tačiau tuomet nemirtingoji jūsų dalis turės „prasimušti“ pro siekiantį viską valdyti Ego ir proto spazmą…

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų