Rūpinkis tiek, kiek tai prasminga…

  / Pirmadienis, 30 gegužės 2016 / Paskelbta: Autorės mintys

„Iš tiesų šis darbas toks svarbus… Taip noriu, kad viskas pavyktų… Bet, tiesą sakant, nežinau, ar sugebėsiu, ar pavyks? O kas, jeigu ne?…“

… Kai dirbame svarbius darbus, natūralu, jog rūpinamės, kad viskas puikiai pavyktų. Paradoksalu, tačiau kai persistengiame, rūpestis perauga į susirūpinimą bei tampa kliūtimi, trukdančia sėkmingai dirbti.
Jei būsime susirūpinę per ilgai, nenustebkime, jei susirūpinimas peraugs į nerimą, į baimę, ligas. Vadinasi, per daug akcentuojame kliūtis, nepasitikime. Svarbu kontroliuoti šį procesą bei rūpintis tiek, kiek būtina, stengiantis tai daryti lengvai, ramiai ar net džiugiai.

Galima būtų pasakyti: rūpinkis tiek, kiek tai prasminga, taip, kad tai liktų prasminga. Neleiskime rūpesčiui apsunkti bei peraugti į susirūpinimą, nerimą, baimę. Stenkimės daryti lengvai ir svarbius, net ir sunkius darbius. Neskubėkime pasmerkti svarbių darbų nuosprendžiu – tai toks sunkus darbas. Pastanga padaryti lengvai, džiugiai, kuomet ji nuolatinė, gali palengvinti sunkų darbą, atverti jame malonius, kūrybingus, džiugius momentus.

Ieškokime lengvų, įdomių būdų sunkiam darbui atlikti. Ieškokime malonių etapų, džiugių momentų, džiugių pertraukėlių, mažyčių pergalių, kasdienio įprasminimo svarbiame ar net sunkiame darbe. Ieškokime ir raskime pavyzdžių, kaip panašius darbus ar net dar žymiai sudėtingesnius kažkas daro įkvėptai, džiugiai, labai sėkmingai.

Baby Worrying

Jų galime rasti daugiau, nei gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti.
Džiugumo, prasmės, naudingumo, jau pasiektų pergalių pastebėjimas darbe padės mums rūpestį padaryti maloniu, džiugiu, neleis jam peraugti į susirūpinimą…

Tiesą sakant, neretai tai įvyksta dėl nesąmoningo susireikšminimo, noro išryškinti tai, kaip sunkiai dirbame, kokius reikšmingus darbus dirbame, kai mums atrodo, jog nepastebi, nepakankamai vertina tai, ką darome, nepakankamai atlygina už tai, ką darome…

Taigi, kartais sunkūs darbai, kuriuos darome, yra ne tiek sunkūs ar sudėtingi, kiek nepakankamai įvertinti aplinkinių žmonių, visuomenės ar tų, kurie mums yra svarbūs. Vis-gi, toks savo vertės didinimas yra destruktyvus. Didinkime savo vertę greitai, džiugiai atlikdami sudėtingus darbus – tai įkvėps mus pačius.

Išsikelkime sau tokią viziją – o ar aš galėčiau šį darbą padaryti lengvai, džiugiai, ar egzistuoja toks variantas? Ar bent jau džiugiau, lengviau, ar neapsunkinu to, kas yra, įpročiu dramatizuoti bei skųstis? Gal įprotis žvelgti į darbą kaip į sunkų yra dėl vangumo, tingumo ar dėl to, jog dirbame ne tai, ką turėtume dirbti? Gal dėl to šis darbas kančia, dėl to jis ir sunkus?

Vis-gi, kiekviename darbe yra momentai, kuomet galima pakeisti požiūrį bei pažiūrėti į viską džiugiai, viltingai, naujai, suteikti darbui kūrybingumo, naujumo, daugiau prasmės. Tuo pačiu įkvėpsime naujam žvilgsniui ir kolegas, pagalbininkus. Natūralu, jog tuomet darbas eisis lengviau.

Kita vertus, jei dirbame darbą, kurio nemylime, jei esame ne savo vietoje, net ir prasmingas, nesudėtingas darbas atrodys sunkus. Jei nuolat dirbi sunkų, o ne mylimą darbą, susimąstyk, ar esi savo vietoje. Gal reikia ne dūsauti, jog darbas sunkus, bet sukaupti drąsos bei išsikovoti savo vietą po saule. Kitą, naują vietą, kurioje jausiesi laimingas, dirbdamas ir sunkų darbą, nes jis – mylimas, prasmingas, įdomus. Nes darai tai, ką ir turi daryti. Nes tu esi tas, kuris geriausiai jį gali atlikti…

Į viršų