Aš galiu keliauti dangumi!

  / Pirmadienis, 14 kovo 2016 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis

Jūs klausiate ar gali jausti nirvaną vaikas? Didžiulę, besitęsiančią ilgai, įsirėžiančią daugeliui metų į atmintį… Palaimą, nepriklausančią nuo ledų, žaislų, saldumynų, motinos glamonių, pagyrimų ar kitų vaiko pasauliui įprastų dalykų? Manau, kad taip… apie vieną tokią galiu papasakoti. Ją išgyvenau, kai buvau penkerių metų…

Gyvenome tuomet sename penkiaaukščiame name – mieste, sostinės senamiestyje, palaimintame senų didžiulių liepų žydėjimu ir kylančiu į dangų jų svaigiu saldžiu kvapu… Žolė mūsų kieme buvo retas, greitai ištrypiamas svečias, tačiau kiemą dažnai užpildydavo vaikų skardūs balsai, juokas, žaidimai. Mes siautėme ne gamtoje, o gatvėse arba anglies sandėliukuose, landžiodami į juos pro mažus langelius anglims supilti, slapstydamiesi ir gaudydami vienas kitą…

Visą penktą namo, kuriame gyvenome, aukštą iš kieno pusės, po langais, juosė plati, beveik metro pločio skardinė palangė. Kam ji buvo skirta, dievai žino – lietaus vandeniui nutekėti užtektų daug siauresnio lovelio. Žiemą šeimininkės ant jos, nesant šaldytuvų, gerai įvyniojusios ir pririšusios, dėdavo užšaldyti produktus.
Tačiau palangės paskirtį puikiai žinojo čia karaliaujantys katinai. Jiems tai buvo medžioklės, meilės ir karo zona. Kai jie, įkaitinti meilės sezono, pradėdavo bėgioti šia skarda, vaikydami vienas kitą, ji baisiai dundėjo, pritardama jų karingiems klyksmams.

Kartą vasarą didžiulis katinas, pritykinęs šia skarda, įšoko pro mūsų virtuvės langą ir, mamai išėjus kviesti šeimą valgyti, išsitempė iš virtuvės visą didžiulę vištą, mamos paruoštą ant stalo pietums. Aiškiai pamenu, kad kažkodėl tuomet buvau katino pusėje: man slapčia buvo labai gera, lyg būtume susitarę su katinu, kad būtent taip jis ir padarys…

Katinai, bėgiodami palange, medžiodavo balandžius, kuriuos ant jos lesindavome. Mums buvo svarbūs ir katinai, ir balandžiai, mylėjome ir vienus, ir kitus… Su įdomumu stebėdavome jų medžioklę, meilės bei karo periodus. Juo labiau, jog mums, vaikams, kelis kartus teko matyti, kaip katinai, įsiaudrinę, susikabinę kovoje, klykdami skrido nuo palangės penkis aukštus žemyn, vėliau savo pavyzdžiu įrodydami, jog jie moka skristi, kristi ir, kiek pagulėję, nueiti savomis kojomis išsilaižyti žaizdų. Turbūt į tuos pačius anglių sandėliukus…

Mums tai buvo įspūdinga, nepamirštama gyvenimo mokykla… Mes, mažesni vaikai, mėgdavome šia skarda slapčia pereiti, išlipdami pro vieną langą ir įlipdami pro kitą, gudriai kikendami, įsivaizduodami, kaip pasibaisėtų tėvai, jeigu sužinotų…

Lyjant stipriam lietui, palangė pergalingai bildėjo, grodama sonatas ir maršus, priklausomai nuo to, kiek stiprus lietus lijo. Man tai patiko. Tokiu būdu lietus įgydavo balsą, grodamas įvairiausiais garsais, išdidžiai dudendamas į palangės būgną. Netrukus teškėjimas susiliedavo ir skardine palange jau garmėdavo džiugus vandens upelis.
Taigi skardinė palangė buvo įdomaus, intensyvaus gyvenimo zona skurdžioje pramogų sovietinėje tikrovėje.

i can fly

AUDRA
Diena, apie kurią rašau, buvo ypatinga – ilgai, po truputį, kaupėsi audra. Dangumi plaukė tamsūs debesys, vis grasindami pratrūkti lietumi. Vėjas lyg gyvas šuorais atšuoliuodavo, pasisukdavo ir vėl nurimdavo, lyg laukdamas, kol jam iš paskos atskubės įspūdinga griausmų ir žaibų palyda, be kurios audra – ne audra…Rodės, oras prisipildė elektros, grėsmingo ir drauge viltingo virpulio.

Kažkas buvo ypatinga šioje audroje, bent jau man. Atrodė, jog artėja kažkas labai svarbaus, svarbiausio gyvenime. Manyje didėjo ir augo kažkokia įkvepianti, kelianti virpulį jėga. Aš, rodos, jaučiau artėjančią audrą – jos gyvenimą, jos judesius, pasireiškiančius vėjo šuorais, griaustiniu ir žaibais. Užsimezgė kažkokia nematoma jungtis tarp to, kas vyko danguje ir manyje. Jaučiau audrą kaip gyvą būtybę, kuriai jaučiau didžiulę meilę, veriantį ilgesį… Žinojau, jog turiu kažko labai atidžiai laukti ir labai įdėmiai klausytis – kažkas artėjo audros gelmėje, kažkas, kas man buvo labai svarbu.

Po truputį audra augo – stiprėjo vėjas, sudundėjo ir ėmė pergalingai groti skardinė palangė nuo pasipylusių ant jos lietaus lašų. Pradėjo griaudėti visai arti – dažnėjo griaustinis, vis arčiau ir garsiau tvieksdavo žaibai.

Pajutau, jog aš turiu jausti šią audrą labai iš arti, būti lietuje, joje, žiūrėti į ją, ją girdėti, kažką joje atpažinti ir išgrsti – ji kėlė manyje gilų susižavėjimą, ekstazę, palaimą. Jaučiau kaip gyvą ne tik audrą, bet ir dar kažką – gyvą, didingą, judantį jos gelmėje, keliaujantį manęs link žaibų ugnimi. Žinojau, jog aš turiu išeiti jį pasitikti, pamatyti, jog galiu eiti kartu su juo… Per visą kūną ėmė kilti didžiulės energijos bangos ir verianti palaima. Aš buvau viena su kažkuo nematomu, tačiau labai ryškiai juntamu audroje. Tau buvo pergalinga, didinga būtis.. Tuo momentu jaučiau, jog galiu viską. Visa buvo viena – pasaulis, liepų žydėjimas, katinai, audra ir lietus, griaustinis ir žaibai, aš, mažame, šlapiame vaiko kūnelyje, ištirpusi kažkur audros gelmėje. Vienis palaimoje ir didybėje… Žinau, jog ši patirtis buvo ne mažiau palaiminga, nei po daugelio metų patiriama meditacijos metu ar Dvasinių Mokytojų priartėjimo metu palaima… Žinau, nes ryškiai prisimenu tai….

KELIAUTI ŽAIBU

Tačiau nebuvo kada delsti… Atlapojau dvigubą svetainės langą ir pasilypėjusi ant lovos, išlipau per lango rėmą ant visko mačiusios skardinės katinų palangės. Atsistojau visu ūgiu, ištiesiau rankas į dangų – į tą kažką, kas ėjo manęs link užpildydamas jėga ir meile kiekvieną ląstelę… Kviečiau tą kažką – ateik, aš čia, ateik…

Dangus griaudėjo, aiškiai jaučiau, jog turiu susiderinti su audra, žaibais, pajausti juos ateinant ir tuomet galėsiu keliauti – keliauti kartu juo, keliauti žaibu. Žaibu, kuris skirtas man…

Šitaip stovėjau, plakama lietaus, iškėlusi rankas, klausydama griausmo ir stebėdama žaibus. Virpėdama ir drauge užtikrintoje ramybėje laukdama ateinant savo, manojo žaibo, kuriuo galėsiu keliauti, žengti dangumi.

Tuo metu rodės, jaučiau, mačiau neįtikėtiną pasaulį, glūdintį žaibo šviesos gelmėje ar giliau, už jo – giliai pažįstamą ir išsiilgtą, ten, kur ir turėjau būti, ten, kur ir turėjau eiti…

Tuo metu mano įsitikinimas, jog galėsiu žengti dangumi ir juo nueiti – tarp žaibų, tarp griausmų, iš jų gaudama jėgą, pagaudama savąjį žaibą – buvo toks stiprus, jog nebuvo jokių abejonių, jog tai įmanoma, jog taip ir bus. Nebuvo jokios baimės – tik susiliejimas su audros didybe. Tiesiog žinojau, jog galiu keliauti žaibu – reikia tik pasiruošti, jį atpažinti ir laiku į jį žengti…

_ zaibai

Nežinia, kuo visa tai būtų baigęsi, jei į kambarį nebūtų įbėgusi mama – matyt ji kažką pajuto ar išgirdo… „O Viešpatie! “ – sukliko ji, pripuolė, persisvėrė per langą ir, pastvėrusi mane, įsitempė nuo palangės į kambarį. Man besipriešinant, užtrenkė langą, puolė mane į kažką vynioti, sausinti. Jos kūną krėtė drebulys… Aš tebebuvau ten, žaibo, audros gelmėje. Be reikalo, be reikalo mama mane atplėšė, ji nesupranta – aš vistiek susitiksiu, būtinai susitiksiu kitoje audroje…

Tik po daugelio metų, domėdamasi šia tema, sužinojau, jog budizmo tradicijoje vis dar yra menami faktai apie senovėje mokėjusius keliauti žaibais dvasinius mokytojus, magus, sidhus. Vienas jų, gebančių taip keliauti, kaip suprantu, buvo vienas mano Dvasinių Mokytojų ankstesniuose įsikūnijimuose. Žinau jo vardą, jaučiu jo vaiskią, neįsivaizduojamą jėgą, jaučiu jo meilę ir netylantį šauksmą prabusti.

Kaip suprantu, keliavimas žaibu įmanomas, tačiau tik tuomet, kai dvasinis praktikas, kuris tai daro, tiek pakelia savo visų kūnų vibracijas, jog jos susiderina su žaibo vibracijomis, atitinka jas. Be abejo, tokie Mokytojai jau yra išmokę išskaidyti savo kūną į šviesą bei surinkti jį atgal į tankų kūną, kai to reikia ir ten, kur to reikia.
– Mokytojau, sugrįžk, aš eisiu su tavim…

Mahasiddha-941

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų