Apie pokyčius mokymosi procese ir ne tik… III d.

  / Šeštadienis, 12 kovo 2016 / Paskelbta: Autorės mintys, Dienoraštis

Pabandykime suprasti, kaip toks žmogus jaučiasi tarp savo draugų – pradžioje jie negali patikėti, jog tai įvyko. „Tai tu jau nebevartoji mėsos, alkoholio? Pasikėlei, kažką vaizduoji, turbūt, manai, kad esi ypatingas? Tai tu išdavei mus, atsitraukei nuo mūsų!.. Kaip dabar su tavimi bendrauti? Kuo tave pavaišinti, ką tu išvis valgai? Tai kaip dabar mums šalia tavęs valgyti mėsą, mes ką, dabar blogesni už tave? Palauk palauk, nusibos, vėl sugrįši prie normalaus gyvenimo arba garantuotai susirgsi iš persistengimo….“ Panašių reakcijų neretai sulaukia tie, kurie praėjo tokį virsmą atsisakydami grubaus maisto, alkoholio bei kvaišalų. Ką gi su tuo daryti? Jei nenorime griauti santykių, mums ir vėl teks ilgai ir kantriai aiškinti jog „nieko tokio, nieko tokio, jūs valgykite, kas jums tinka, o aš rasiu, kas man gerai, nesirūpinkite. Aš nesmerkiu jūsų, bet turiu savo įpročius, kurie man geriau tinka. Nesmerkite ir jūs manęs…“ Pradžioje aplinkiniai, draugai, artimieji piktinasi, įkalbinėja, netgi gailisi : „vargšelis, tai tu beveik nieko negali valgyti… Ir neišgeri, net per naujus metus!??? Tai kaip tu gyveni“? Kelis kartus teko išgyventi, jog geranoriški draugai, bandydami palikti mane savo gretose, pobūvio metu, nepavykus įkalbėti gerti alkoholio, slapčia jį pylė į sultis, visaip bandydami išsaugoti savo smagioje įkaušusioje kompanijoje. Argi keista, jei neretai vegetarai ar dar tik pasukę šiuo keliu, stengiantys nesikvaišinti, ima vengti panašių pobūvių, kur nuolat reiks kažką įrodinėti, teisintis arba net saugotis, jog iš „geros valios“ nenugirdytų prieš jo norą, neįkalbėtų dar taurelę už mamytę, už tėvelį.… Vis-gi, nors tikroji draugystė, paremta prasmingomis vertybėmis, išlieka, atlaiko ir šiuos pokyčius, natūralu, kad žmogus ieško tokių draugų, kurie jį suprastų, palaikytų jo siekiuose, o ne stebėtųsi, atkalbinėtų, stabdytų nuo užsibrėžtų tikslų. Atsisijoja tie ryšiai, kurie nebūtini arba nereikalingi, išlieka svarbiausieji, esminiai ryšiai, tačiau natūralu, jog formuojasi ir nauji, paremti panašiomis vertybėmis, panašiu gyvenimo būdu. Šiame etape žmogui labai reikalingi bendraminčiai, kurie palaikytų, sustiprintų dvasiškai bei emociškai. Dabar situacija jau kiek kitokia, kuomet vis daugiau žmonių atsisako rūkymo, daugiau vegetarų, daugiau užsiimančių joga, dvasinėmis praktikomis, daugiau tolerancijos kitokiam gyvenimo būdui, saviraiškai. Tačiau prieš penkiolika, dvidešimt metų žmogus, susidūręs su panašiais pokyčiais ir poreikiais savyje, susidurdavo su totaliu aplinkos nesupratimu, pasipriešinimu, net smerkimu. Dabar – žymiai lengvai eiti savo keliu, nesutinkant smerkimo… Ir vis-gi… tam, kam mes iš tiesų esame subrendę, kas yra susiję su mūsų esminėmis vertybėmis, prasiskina kelią net ir nepalankioje aplinkoje. Rimtai pasiryžusį, susivokusį kliūtys tik sustiprina, argi ne taip?… Juk atėjome čia, į materialius kūnus, į šią planetą ne poilsiauti, o tobulėti, įveikdami tai, kas netobula mumyse. Be to, kiek daug Sielų čia būtent tam čia ir atėjo, kad padėtų ne tik ir ne tiek sau, kiek kitiems savo pavyzdžiu – švariau, taikingiau, ekologiškiau ir dvasingiau gyventi, išsaugoti šią planetą ir žmoniją kaip sąmoningą, tobulėjančią, ne degraduojančią rasę.… Tebūnie visa palaiminta, sarva mangalam…

00001.m2ts_snapshot_15.14_2011.05.13_00.02.00

PAAUGLYS DVASINIAME KELYJE
Visai kitaip gali būti, jei į dvasinį kelią veržiasi paauglys ar tiesiog labai jaunas žmogus, kuriam būdingas nekantrumas, padidintas išdidumas. Tuomet, susitikęs su artimųjų baimėmis ir iš to kylančiomis nesupratimo reakcijomis, jis dažnai elgiasi inspiruojamas tokių minčių:
“Kodėl aš kam nors ką nors turiu aiškinti, jei darau tiktai gera, jei niekam nekenkiu?” Ko dėl aš turiu teisintis, tarsi nusikaltėlis, jei tiesiog stengiuosi tobulėti, užuot vartojęs alkoholį ar lengvabūdiškai linksminęsis? Neprivalau niekam nieko aiškinti… Jie patys turi stengtis mane suprasti, jiems to reikia labiau, nei man…”
Dar blogiau, jei toks žmogus ima pulti kitus, kritikuodamas jų gyvenimo būdą, net jei tai yra tik gynyba…
Kita vertus, panaši reakcija gali būti ne tik žmogaus, kurio fizinis kūnas yra dar labai jaunas ir todėl jis taip reaguoja. Taip gali būti ir tuomet, kai dvasiniu keliu pradeda eiti nebrandi, dar jauna Siela, kuriai yra būdingas kategoriškumas, didelis aktyvumas, stipriai išreikštas ambicingumas.
Taigi, paaugliui pradėjus dvasinį kelią, yra iš ties nelengva – juk požiūris į viską šiuo metu yra kraštutinis. Reikalavimai tiek sau, tiek kitiems tokiu metu ribiniai, todėl mokyti paauglį iš ties sudėtinga. Kitokio situacija yra nebent tuomet, jei tai būtų senstanti arba sena siela, kuri, nors jos kūnas jaunas, tačiau pati veržiasi mokytis. Tokiu atveju daugelio problemų, būdingų paaugliams dvasiniame kelyje, gali nebūti arba pasireikšti lengvoje formoje, iš esmės netrukdančioje mokymosi procesui.

zmogus kalnuose

BESĄLYGINĖ MEILĖ PADĖS SUSIŠNEKĖTI

Kita vertus, gal tokioje pozicijoje, kai žmogus pasipiktinęs galvoja, kodėl jis turi teisintis, darydamas tik gera (ypač jei jis stengiasi mokytis, kad vėliau galėtų padėti kitiems) ir yra tiesos, jog mes neprivalome teisintis, kaip gyvename, jei tai nekenkia pasauliui, tačiau tai pasaulietinė, sąlyginė, Ego tiesa.
Susidūrus su dvasios pasauliu, mes turime mokytis besąlyginės meilės, kuri dalina save net tuomet, kai negauna tinkamo įvertinimo, net tuomet, kai neprivalo to daryti, net tuomet, kai Ego jaučiasi sumenkinęs save dėl panašių pasiaiškinimų. Besąlyginė meilė įveikia kliūtis, nesupratimą, baimes. Tačiau tik kartu su kantrybe, tikėjimu, kuklumu. Štai kokiu būdu dorybės apsikabina ir sustiprina viena kitą, nevaikšto pavieniui.. Besąlyginė meilė, jei nori įveikti Ego sukurtas sienas ir baimes, turi pasitelkti kantrybę, kuklumą, nuoširdumą, jei nori sukurti pasaulį, kuris išsiplečia, švinta ne tik praktikuojančiam, bet ir jo artimiesiems.
Turiu daug tokių pavyzdžių savo mokinių tarpe, už ką jiems esu labai dėkinga….

Taigi, žmogus, kuris pasiruošė rimtam intensyviam dvasiniam keliui, turėtų žinoti, jog to pasekoje keisis jo mąstymas, keisis jo pasaulėžiūra, keisis jo energetika, jausmai, keisis jo aura, keisis jo įpročiai, keisis jo gyvenimo būdas, jo apsupimas, ko gero, ir mainų su pasauliu būdas. Keisis jis pats ir tai yra gerai, taip ir turi būti.
Vis-gi dideli pokyčiai, net pozityvūs, taip pat yra stresas, ir tai reikėtų žinoti. Todėl pradėję eiti dvasiniu keliu laikykite tvirtai savo gyvenimo vairą, ypač, jei užsibrėžėte praktikuoti daug, stipriai. Tuomet ir pokyčiai bus dideli.
Be abejo, visa tai neįvyks iš karto – gal būt, per pusmetį, porą metų, galbūt, ilgiau…
Vis-gi, mes turime teisę į stiprų, galingą, transformuojantį dvasinį kelią, nors ne visiems jis tinka, ne visiems skirtas. Kodėl? – Nes susijęs su išbandymais, ne tik su laimėjimais…
Sarva mangalam…
(Teesie palaiminta visa..)

Parašykite komentarą

Jūs turite prisijungti , kad galėtumėte komentuoti

Į viršų