Pabandykime suprasti, kaip toks žmogus jaučiasi tarp savo draugų – pradžioje jie negali patikėti, jog tai įvyko. „Tai tu jau nebevartoji mėsos, alkoholio? Pasikėlei, kažką vaizduoji, turbūt, manai, kad esi ypatingas? Tai tu išdavei mus, atsitraukei nuo mūsų!.. Kaip dabar su tavimi bendrauti? Kuo tave pavaišinti, ką tu išvis valgai? Tai kaip dabar mums šalia

Daug kartų susidūriau su tuo, jog žmonės mano, kad užtenka vieną kartą pabandyti pašnekėti su artimaisiais, bandant paaiškinti savo pasirinkimą, savo dvasinius poreikius ir, jei nesuprato, nebandoma daugiau to daryti. Išdidumas neleidžia. O be reikalo… Bandykime mylinčiai, kantriai daugybę kartų aiškinti, kodėl mums svarbu tai, ką darome. Jei tai darysime be pretenzijų, kukliai, tuomet supratimas,